Du vyrai sėdi lėktuve. Pirmajam vyrui yra paduodamas parašiutas ir nurodoma jį užsidėti, nes tai pagerins jo skrydį. Iš pradžių, jis šiek tiek skeptiškas dėl to, nes jis negali suprasti, kaip parašiuto dėvėjimas lėktuve galėtų pagerinti jo skrydį. Jis nusprendžia paeksperimentuoti ir pažiūrėti, ar šis tvirtinimas yra tiesa. Kai jis užsideda parašiutą, jis pajaučia jo svorį ant savo pečių, o vėliau jis suvokia, kad jam sudėtinga sėdėti tiesioje padėtyje. Nepaisant to, jis ramina save tuo faktu, jog jam buvo pasakyta, kad parašiutas pagerins jo skrydį. Todėl jis nusprendžia šiek tiek palaukti.

Belaukdamas jis pastebi, jog kiti keleiviai iš jo juokiasi, nes jis dėvi parašiutą lėktuve. Jis pradeda jaustis pažemintas. Jiems toliau badant į jį pirštais ir juokiantis, jis daugiau nebegali to pakelti. Jis susmunka savo kėdėje, atsisega parašiutą ir numeta jį ant grindų. Nusivylimas ir pyktis pripildo jo širdį, nes tiek, kiek jis supranta, jam buvo pasakytas melas.

Antram vyrui taip pat duodamas parašiutas, bet paklausykite, kas jam yra pasakoma. Jam nurodoma užsidėti parašiutą, nes bet kurią akimirką jis turės šokti iš lėktuvo, kuris skrenda 7 kilometrų aukštyje. Jis dėkinga širdimi užsideda parašiutą. Jis nepastebi jo svorio ant savo pečių, nei to, kad jis nebegali sėdėti tiesiai. Jis yra užvaldytas minties apie tai, kas jam nutiktų, jei jis iššoktų be parašiuto.

***

Pirmasis vyras užsidėjo parašiutą vien tik tam, kad jis pagerintų jo skrydį. Jo eksperimento rezultatas buvo toks, kad jis liko sugėdintas kitų keleivių, jautėsi apgautas ir pasipiktinęs dėl tų, kurie jam davė parašiutą. Daugiau jis nebepasiduos įtikinimams užsidėti parašiutą.

Antrasis vyras užsidėjo parašiutą vien tik tam, kad išvengtų būsimo šuolio pasekmių. Ir dėl žinojimo, kas jam nutiks iššokus be parašiuto, jo širdyje buvo giliai įsišaknijęs džiaugsmas ir ramybė, žinant, kad jis bus išgelbėtas nuo mirties. Šis žinojimas suteikia jam stiprybės atlaikyti kitų keleivių patyčias. Jis yra labai dėkingas tiems, kurie jam davė parašiutą.

Šiuolaikinė evangelizacija sako: "Užsidėk Jėzų Kristų. Jis suteiks tau meilės, džiaugsmo, ramybės, užpildys tavo širdį ir suteiks nuolatinį džiaugsmą." Labai dažnai sakoma štai kas: "Tu niekada nesurasi tikro džiaugsmo, kol neateisi pas Viešpatį. Tavo širdyje yra Dievo vakumas, kurį gali užpildyti tik Jis. Dievas pagydys tavo santuoką ir nuims nuo tavęs priklausomybės problemą. Jis ištrauks tave iš finansinės duobės ir bus tavo geriausias draugas." Kitais žodžiais tariant, Jėzus pagerins tavo skrydį. Nusidėjėlis į tai sureaguoja ir iš eksperimentinės pusės užsideda Gelbėtoją, kad pažiūrėtų, ar tie tvirtinimai yra tikri.

Ir ką jis galiausiai gauna? Pažadėtus išbandymus, vargus ir persekiojimus - kiti "keleiviai" šaiposi iš jo. Tai ką jis daro? Jis nusiima Viešpatį Jėzų, jis yra įsižeidęs dėl Žodžio, jis nusivylęs ir jo širdis prisipildžiusi pykčio... ir visai teisingai. Jam buvo pažadėta ramybė, džiaugsmas, meilė, užpildymas, o visa, ką jis gavo buvo išbandymai ir pažeminimas. Jo pyktis yra nukreiptas į tuos, kurie jam davė taip vadinamąją "gerąją naujieną". Jo paskesnė būsena tampa blogesnė nei prieš tai buvusi, jis tampa dar vienu pykčio pripildytu "atkritusiuoju".

Nuo 80 iki 90 procentų (!!!) priėmusiųjų Kristų atkrinta nuo tikėjimo. Tai reiškia, kad šiuolaikinė evangelizacija sukuria 80-90 procentų įprastai vadinamų atkritusiųjų kiekvienam 100 žmonių, kurie priėmė Kristų.

Vietoj to, kad skelbtume, jog Jėzus pagerins skrydį, mes turėtume įspėti nusidėjėlius, kad jie turės iššokti iš lėktuvo - jog žmogui skirta vieną kartą mirti, o tuomet teismas. Kai nusidėjėlis suvoks siaubingas Dievo Įstatymo sulaužymo pasekmes, jis bėgs pas Gelbėtoją vienu tikslu, kad išvengti būsimos rūstybės (pragaro).

Ramybė ir džiaugsmas yra teisėti išganymo vaisiai, bet nėra teisėta tuos vaisius naudoti, kaip priviliojimą į išganymą. Jei mes taip darysime, nusidėjėlis atsilieps turėdamas netyrus motyvus ir jam trūks atgailos.

Kodėl antrasis keleivis savo širdyje turėjo džiaugsmą ir ramybę? Nes jis žinojo, kad parašiutas išgelbės jį nuo garantuotos mirties. Tokiu pat būdu, mes, tikintieji, turime "džiaugsmą ir ramybę tikėdami", nes mes žinome, kad Kristaus teisumas išgelbės mus nuo būsimos rūstybės.

Jeigu mes užsidedame Kristų dėl teisingo motyvo - pabėgti nuo besiartinančios rūstybės, t. y. nuo pragaro - tuomet, kai ištinka vargai, kai lėktuvą pradeda kratyti, mes nepradedame pykti ant Dievo ir neprarandame savo ramybės ir džiaugsmo. Kodėl turėtume? Mes neatėjome pas Kristų tam, kad jis pagerintų mūsų gyvenimą, bet atėjome tam, kad išvengtume Dievo rūstybės.

----------

Tekstas parengtas ir adaptuotas pagal Ray Comfort knygą "School of Biblical Evangelism"

BIBLIJOS PERLAI

2022-10-18