Palyginimai ne tik kad padeda lengvai įsiminti sudėtingus dalykus, bet ir atskleidžia dalyko esmę. Jėzus dažnai kalbėdavo minioms palyginimais.

 

“Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo.” (Mt 13:34)

 

Šventajame Rašte yra pateikta labai daug palyginimų. Iš tiesų, kiekvienas sakinys, kiekvienas žodis, skaičius, kiekviena vieta, ir pavadinimas yra įkvėptas Dievo ir sukurtas pagal dievišką dizainą. Viskas yra svarbu ir kiekvienas dalykas turi ne vieną reikšminį sluoksnį.

 

Biblijoje panašu, jog kiekvienas daiktas turi dvigubą simbolinę prasmę (žinoma, tų prasmių yra daugiau nei dvi, bet dabar noriu pabrėžti tai, jog yra būtent dvi reikšmės). Kiekvienas daiktas simbolizuoja viename kontekste gerą dalyką, o kitame kontekste tas pats daiktas simbolizuoja blogą dalyką. Turiu omeny tai, jog tos dvi reikšmės yra tarsi dvi priešingybės.

 

Štai medis Biblijoje simbolizuoja gyvybę – gyvybės medis. Taip pat medis simbolizuoja mirtį, nes yra ir gero bei blogo pažinimo medis, kuris atvėrė duris mirčiai. Taigi, medis Biblijoje simboline prasme gali reikšti gyvenimą arba mirtį. Žiūrint, koks kontekstas. (Bet aišku yra ir daugiau reikšmių, bet dabar ne apie tai).

 

 

KĄ SIMBOLIZUOJA PLAUKAI?

 

Šventoji Dvasia vieną rytą atskleidė, jog plaukai simbolizuoja nuodėmes. Panagrinėkime plačiau. Tik norėčiau įspėti, jog visa, kas toliau parašyta reikia interpretuoti dvasine prasme. Fizine prasme visai nesvarbu ar žmogaus plaukai ilgi, ar trumpi, ar jie garbanoti, ar ne. Plaukai naudojami tik palyginimo prasme, kad būtų lengviau suvokti dvasinius dalykus.

 

Karalius Dovydas turėjo sūnų Abšalomą, kuris mėgo auginti ilgus plaukus:

 

“Kai nusikirpdavo PLAUKUS - o juos kirptis turėdavo kasmet, nes PLAUKAI būdavo jam per sunkūs, - jo galvos PLAUKAI sverdavo du šimtus šekelių karališkuoju svarsčiu. (2 Sam 14:26)

 

Abšalomas plaukus kirpdavo tik kartą per metus ir tik todėl, jog jie jam tapdavo per sunkūs. Jo plaukai buvo tokie sunkūs, kad nusikirpus ir pasvėrus, jie sverdavo virš 2 kilogramų. Abšalomo nuodėmės jam tapdavo per sunkios ir jis turėdavo kažką su jomis daryti, bent jau kartą per metus. Kodėl Abšalomas vengė dažnai kirptis? Nes jis didžiavosi savo nuodėmėmis, jo plaukai buvo jo pasididžiavimas, jo puikybė.

 

Apaštalas Paulius mus taip pat yra dėl šito įspėjęs:

 

“Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus?” (1 Kor 11:14)

 

Vyrui negalima nešioti ilgų plaukų, turiu omeny dvasinę prasmę, t.y. mes negalime auginti savo nuodėmių, bet jas turime nusikirpti, t.y. atgailauti dėl nuodėmių ir nuo jų nusigręžti, kai jos dar yra mažos, neišaugusios ir neapsunkina mūsų. Juk vyrai Biblijoje simbolizuoja žmogų, kuris eina su Dievu:

 

“Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol VISI pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, TAPSIME TIKRAIS VYRAIS pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.” (Ef 4:11-13).

 

Tikri vyrai turi nusikirpti savo nuodėmes, neleisti joms užaugti, o tai reiškia – dažna atgaila ir nsuigręžimas nuo nuodėmių.

 

Tas pats yra paliudyta ir šioje ištraukoje, kurioje rašoma, kaip turi elgtis kunigai, t.y. žmonės, tarnaujantys Dievui:

 

“Galvos jie nesiskus, bet ilgų plaukų neaugins, tik apkarpys savo galvos plaukus.” (Ez 44:20)

 

Kunigai turi apsikirpti savo plaukus, t.y. jie turi prisižiūrėti savo nuodėmes, kad jos neužaugtų – eiti į atgailą, siekti išlaisvinimo, nusigręžimo nuo nuodėmių ir t.t. Bet jie negali skusti savo galvos. Nuskutus galvą susidaro klaidinga iliuzija, jog nėra plaukų, bet juk iš patirties žinoma, jog plaukai yra ir jie vis tiek ataugs. Tai reiškia, jog negalima sakyti, jog neturi nuodėmių ar manyti, jog jų neturi, ar galvoti, jog esi teisus pats iš savęs, turintis nuosavą teisumą. Nuodėmės yra mums ant galvų ir mes turime pasimokyti iš tikrų vyrų ir neauginti savo plaukų, t.y. nuodėmių. Beje, Biblijoje, mes esame vadinami “karališkąją kunigyste”, o tai reiškia, jog kas taikoma kunigams, tai iš tiesų yra taikoma mums. Todėl, mes privalome apkarpyti savo galvos plaukus – t.y. nuodėmes.

 

Paulius taip pat rašo ir moterims:

 

“Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne IŠGARBINIUOTAIS PLAUKAIS, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau - kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu - gerais darbais.” (1 Tim 2:9-10)

 

Moteris simbolizuoja mus, žmones, kurie nusigręžėme savo nuodėmėmis nuo Dievo. Paulius rašo, jog moterys turi puoštis gerais darbais, o ne išgarbiniuotais plaukais, o tai reiškia ne nuodėmėmis. Vietoj nuodėmių turėtų atsirasti geri darbai. Tačiau kai kurios moterys ne tik kad vengia gerų darbų, bet dar ir plaukus išgarbiniuoja, t.y. puikuojasi savo nuodėmėmis. Kaip kad Abšalomas darė…

 

Beje, Abšalomui jo nuodėmės tapo jo pražūties pinklėmis.

 

“Su Dovydo šalininkais Abšalomas susidūrė netikėtai. Abšalomas jojo ant mulo, ir mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio sėdėjo, nuėjo sau.” (2 Sam 18:9) “Po to dešimt jaunų Joabo ginklanešių, apsupę Abšalomą, puolė ir užmušė jį.” (2 Sam 18:15)

 

Nors tekste to nėra parašyta, bet iš tiesų kai kurie Rašto tyrinėtojai mano, jog Abšalomas pakibo ant savo plaukų. Jis plaukus retai kirpdavo, jie buvo tankūs, jis mėgo jais puikuotis ir, matyt, jam bejojant įsipainiojo į medžio šakas. Ar taip buvo iš tiesų, sunku pasakyti, nors toks išaiškinimas čia ir labai tinka. Bet kuriuo atveju, Abšalomo mirties priežastis buvo ne jo fiziniai plaukai, bet žinoma, jo dvasiniai plaukai – nuodėmės. Būtent nuodėmės žmogų įstumia į mirties pinkles.

 

Įdomi ši ištrauka:

 

“Tarp šių karių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai. Kiekvienas jų galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti.” (Ts 20:16)

 

Taip ir mes turime sugebėti su Dievo žodžiu pataikyti tiesiai į nuodėmę, t.y. atskleisti nuodėmes. Mūsų skelbiama evangelija, pranašystė ar kiti žodžiai turi būti labai taiklūs ir atskleidžiantys nuodėmes. Juk netikrais pranašais, kaip ir netikrais darbininkais yra vadinami tie žmonės, kurie neatskleidė tautos nuodėmių. Tikra evangelija pataiko į ploniausią plauką.

 

 

KĄ REIŠKIA GIMTI IŠ NAUJO?

 

Biblijoje yra toks principas – numirti nuodėmėms ir gyventi teisumui, kitaip tai dar vadinama “gimimu iš naujo”.

 

“Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.” (1 Pt 2:24)

 

“Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.” (Gal 2:20)

 

“Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”. (Jn 3:3)

 

Tai kaip reikia numirti, kad galėtum atgimtum? Atsakymas pateiktas kunigų knygoje:

 

“O žmogus, kuris turi būti pripažintas švarus, išsiplaus drabužius, NUSISKUS VISUS PLAUKUS, išsimaudys vandenyje ir bus švarus. Po to jis gali eiti į stovyklą, bet septynias dienas turės gyventi už savo palapinės. Septintą dieną nusiskus visus galvos, barzdos, antakių plaukus; JIS TURI NUSISKUSTI VISUS PLAUKUS. Tada išsiplaus drabužius, išsimaudys vandenyje ir BUS ŠVARUS. (Kun 14:8-9)

 

Mirtis nuodėmėms dvasine prasme reiškia, jog mes atgailaujame dėl savo nuodėmių ir nuo jų nusigręžiame. Žmonės, ankstesniais laikais turėjo nusiskusti visus plaukus ir tai turėjo būti mums kaip pavyzdys, kuris simbolizuoja žmogaus dvasinį numirimą ir atgimimą. Kaip kūdikis gimsta be plaukų, taip ir naujai atgimstantis žmogus turi atgailauti dėl visų savo nuodėmių. Iš esmės, šis pavyzdys apie žmogaus pripažinimą švariu simbolizuoja Jėzaus auką už mus:

 

“Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.” (Kol 2:14)

 

Jėzus savo krauju panaikino mūsų nuodėmes, tačiau tam, kad būtume švarūs, mes turime tuo pasinaudoti – mes turime atgailauti dėl savo nuodėmių. Tikra atgaila yra tarsi mirtis, kai palieki savo nuodėmes, visa kuo gyvenai ir atgimsti naujam gyvenimui – gyvenimui su Kristumi.

 

Tą patį liudija ir kitos Biblijos ištraukos:

 

Bet kariai tarė Sauliui: „Nejau turi MIRTI Jehonatanas - tas, kuris atnešė šią didžią pergalę Izraeliui? Jokiu būdu! Kaip gyvas Viešpats, nė vienas PLAUKAS nuo jo galvos NENUKRIS ant žemės! Juk jis veikė šiandien kartu su pačiu Dievu.“ Taip kareiviai išgelbėjo Jehonataną, ir jis nemirė. (1 Sam 14:45)

 

Iš šios ištraukos matyti, jog tam, kad žmogus numirtų jam nuo galvos turi nukristi bent vienas plaukas. Kol plaukai tebėra jam ant galvos, tol jis nėra miręs. Kol mūsų nuodėmės mums vis dar ant galvų, tol mes nesame dvasine prasme mirę nuodėmėms. Paradoksas, bet tam, kad žmogus gyventų, prieš tai jis turi numirti.

 

Tas pats parašyta ir šioje ištraukoje:

 

“Saliamonas atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas PLAUKAS jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti.“ (1 Kar 1:52)

 

Jei žmogus nusikalsta Dievui – jis turi mirti. Bet jei žmogus nėra nusikaltęs Dievui, tada jis neturi mirti. Bet ar yra žmogus, kuris nebūtų padaręs nė vienos nuodėmės? Vadinasi, žmogus privalo numirti tam, kad galėtų gyventi. Žmogus privalo atgailauti nusigręžti nuo savo nuodėmių ir atgimti dvasine prasme, kad galėtų gyventi.

 

Beje, prisiminkime ankstesnį pavyzdį su rinktiniais vyrais, kurie galėjo su akmeniu pataikyti į plauką. Tai taip pat reiškia, jog šie vyrai sugebėdavo taip paskelbti evangeliją, kad žmogus numirtų savo nuodėmėms (pataikymas į plauką – tai pataikymas į gyvastį) ir atgimtų naujam gyvenimui. Trumpai tariant, šie rinktiniai vyrai sugebėdavo atvesdavo žmogų į tikrą atgailą. Toks turėtų būti ir mūsų skelbiamos evangelijos tikslas.

 

Beje štai, kas nutinka, kai mes atsiduriame Dievo akivaizdoje:

 

“Tuomet vėjas pūstelėjo į mane, ir man ant kūno pasišiaušė PLAUKAI.” (Job 4:15)

 

Taigi, Dievo akivaizdoje visos mūsų nuodėmės Dievui yra žinomos, ir mes nieko negalime nuo jo nuslėpti.

 

“Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. “ (Mt 5:36)

 

Mes patys negalime išbalinti savo nuodėmių, tą gali padaryti tik Dievas. Tačiau tam, kad Dievas jas išbalintų, t.y. atleistų, panaikintų, ištrintų, prieš tai turi būti atgaila.

 

Apaštalas Jonas išvydęs Jėzų Jo šlovėje štai kaip Jį aprašė:

“Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna.” (Apr 1:14)

 

Čia plaukai apibūdinami kaip balčiausia vilna ar sniegas, o tai reiškia, jog Jėzus neturėjo nė vienos nuodėmės, nes balta vilna ir sniegas yra simboliai nusakantys būseną be nuodėmės:

 

“Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip SNIEGĄ. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it VILNA.” (Iz 1:18)

 

 

KITA PLAUKŲ PRASMĖ

 

Kaip pradžioje rašiau – yra dvi priešingos prasmės. Kita prasme plaukai simbolizuoja Šventąją Dvasią. Biblijoje aprašomi tokie žmonės – nazyrai, kurie yra pašvęsti Viešpačiui. Jiems Dievas liepė per visas nazyrato dienas nekirpti plaukų:

 

“Per visas nazyrato įžado dienas skustuvas nepalies jo galvos; kol nepasibaigs laikas, kuriam jis įžadu pasišventė Viešpačiui, jis bus pašvęstas, AUGINS ILGUS PLAUKUS ir pins į kasas.” (Sk 6:5)

 

Mes esame Dievui nazyrai nuo pat savo dvasinio atgimimo dienos ir per visus amžius. Mes niekada negalime kirpti savo plaukų, kurie čia simbolizuoja Šventąją Dvasią ir tai, kas kyla iš jos. Mes turime augti meilėje, džiaugsme, ramybėje, kantrybėje, gerume, ištikimybėje, susivaldyme (žr. Laišką galatams 5:22-23). Mes turime nuolat augti ir niekada nenukirpti savo plaukų, nuolat augti Dievo pažinime, Jo meilėje, Dievo teikiamoje valdžioje ir t.t. Vietoj nuodėmių turi būti teisumo darbai, t.y. darbai kylantys iš Šventosios Dvasios, o ne iš kūno. Vietoj nuodėmės plaukų turi augti Šventosios Dvasios plaukai. Beje, plaukų pynimas į kasas, reiškia, jog Šventoji Dvasia yra tvarkos Dvasia, jog mes neturime būti blaškomi kiekvieno vėjelio, o taip pat tai reiškia, jog Šventosios Dvasios dovanos yra mums klusnios:

 

“Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios, nes Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas.” (1 Kor 14:32)

 

Taigi, žmonėms reikia turėti ilgus Dvasios plaukus.

 

“Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Mat plaukai jai duoti vietoj dangalo.” (1 Kor 11:15)

 

Tačiau vietoj kokio dangalo duoti plaukai?

 

Prisiminkime padangtę, kuri simbolizuoja Jėzų. Padangtė turėjo dangas. Viena iš padangtės dangų buvo padaryta iš ožkos vilnos, o tai reiškia iš ožkų plaukų (žr. Išėjimo 26 skyrių). Tai be abejo simbolizuoja nuodėmes, nes ožkos labai stipriai simboline prasme siejamos Biblijoje su nuodėme. Taigi, visą padangtę dengė ožkos plaukai arba kitaip sakant nuodėmės. Tas yra paliudyta ir čia:

 

“Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.” (Iz 53:4)

“Jis prisiėmė daugelio nuodėmes.” (Iz 53:12)

 

Jėzus užsikrovė mūsų nuodėmes, kaip ir padangtė, simbolizuojanti Jėzų, buvo apdengta ožkos vilnų danga. Vietoj šio dangalo arba dangos puolusiam žmogui yra duoti plaukai. Tai reiškia, vietoj nuodėmių mums yra duota Šventoji Dvasia, kuri mus veda į teisumą. Vietoj kūno darbų – Šventosios Dvasios vedimas. Mes numirštame nuodėmėms, ir gyvename teisumui, vedami Šventosios Dvasios. Pirmiausia turi būti atgaila dėl padarytų nuodėmių ir tada, vietoj nuodėmių, suteikiama Šventoji Dvasia, apie tai kalbėjo ir apaštalas Petras:

 

“Petras jiems tarė: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.” (Apd 2:38)

 

Tęsiant temą apie padangtės dangas, parašyta, jog virš ožkos vilnos dangos, t.y. virš nuodėmių dangos buvo dengiama kita danga – raudonai nudažyta danga padaryta iš avikailių. Avinas simbolizuoja aukos pakaitalą. Štai Abraomas, turėjęs paaukoti savo sūnų, vietoj jo paaukojo aviną:

 

“Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė AVINĄ, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką VIETOJ savo sūnaus.” (Pr 22:13)

 

Šis avinas simbolizuoja Jėzaus auką – Jėzus numirė vietoj mūsų, prisiėmė kaltę už mūsų nuodėmes, kad mums nereikėtų mirti, t.y. iškeliauti į pragarą. Todėl raudonai nudažyta danga padaryta iš avikailio simbolizuoja Jėzaus kraują, pralietą už mūsų nuodėmes. Jėzaus kraujas padengia mūsų nuodėmes, taip kaip tai parodyta padangtės pavyzdyje. Todėl Paulius ir rašo laiške korintiečiams, jog mums būtina kiekvienam individualiai savo nuodėmes padengti Jėzaus krauju:

 

“Jei jau moteris neapsigobia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, tegul apsigobia.” (1 Kor 11:6)

 

Apsigobti, apdengti savo galvą, t.y. savo plaukus, privalo kiekvienas nusidėjęs žmogus. Tam ir yra skirtas Jėzaus kraujas, kuris padengia mūsų nuodėmes taip, kaip tai mums parodyta padangtės pavyzdyje. Kai moteris apsigobia galvą – jos plaukų nebelieka matyti. Taip ir mes turime savo nuodėmes apdengti Jėzaus krauju.

 

“Todėl moteris privalo turėti ant galvos valdymo ženklą dėl angelų.” (1 Kor 11:10)

 

Mūsų nuodėmės turi būti padengtos Jėzaus krauju ir dėl angelų, nes, prisiminus izraelitų išėjimo iš egipto atvejį, žinome, jog namai, kurie nebuvo padengti krauju, nukentėjo nuo angelo naikintojo, kai jis ėjo per Egiptą ir užmušinėjo Egipto pirmagimius. Jėzaus kraujas suteikia apsaugą nuo Dievo teismo, nuo Jo rūstybės:

 

“Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės.” (Rom 5:9)

 

Taigi grįžtant prie temos, jog plaukai, gerąja prasme, simbolizuoja Šventąją Dvasią, pažiūrėkime į šią ištrauką:

 

“Ir patikėjo jai savo paslaptį. Jis tarė: „Skustuvas niekada nepalietė mano galvos, nes aš esu nazyras Viešpačiui nuo savo motinos įsčių. Jei mano galva būtų nuskusta, mano JĖGA mane paliktų. Aš tapčiau silpnas ir būčiau kaip paprastas žmogus.“ (Ts 16:17)

 

Čia rašoma apie Samsoną. Jis buvo labai stiprus, bet jo stiprybės paslaptis buvo Šventojoje Dvasioje. Plaukai simbolizuoja Šventąją Dvasią.

 

“O Delila, užmigdžiusi jį ant savo kelių, pasišaukė vyrą ir liepė nukirpti jam SEPTYNIAS PLAUKŲ garbanas. Taip ji padarė jį silpną ir bejėgį; JĖGA nuo jo PASITRAUKĖ. (Ts 16:19)

 

Šventoji Dvasia Biblijoje yra vaizduojama kaip septynlypė Dvasia, t.y. sudaryta iš septynių sluoksnių, septynių savybių, panašiai kaip vaivorykštė. Šie sluoksniai išvardinti Izaijo 11 skyriuje:

 

“Ant jo ilsėsis

1) Viešpaties dvasia,

2) dvasia išminties ir

3) įžvalgos,

4) dvasia patarimo ir

5) narsumo,

6) dvasia pažinimo ir

7) Viešpaties baimės”

(Iz 11:2)

 

Taigi, Samsono žmona Delila išgavo iš jo paslaptį ir jam buvo nukirptos septynios plaukų garbanos, tai reiškia, jog Samsonas buvo atkirstas nuo Šventosios Dvasios. Samsonas nuo įsčių buvo pašauktas būti nazyru, tačiau visą laiką jis ėjo į kompromisus ir darė tai, kas nazyrams draudžiama daryti. Jis turėjo negerti vyno ir net nevalgyti vynuogių, tai reiškia negerti religijos ir net nesiartinti prie to, iš ko yra daroma religija. Tačiau jo kompromisas prasidėjo nuo nekalto dalyko – vaikščiojimo šalia vynuogyno. Bet Dievas, būdamas gailestingas, Samsoną vis išvaduodavo iš bėdų, Šventoji Dvasia jam vis suteikdavo neįtikėtinų galių ir jėgų ištrūkti iš priešo rankų ir netgi nugalėti rekordinius jų kiekius. Tačiau vieną dieną Samsono kompromisai perpildė Dievo kantrybės taurę ir Šventoji Dvasia buvo atkirsta nuo Samsono. Lygiai taip ir mūsų kūno darbai ir religiniai darbai truputį po truputį veda mus link momento, kai galiausiai perima visišką kontrolę. Kompromisas, po kompromiso ir vieną dieną tampi nuodėmės vergu. Pataikavimas kūnui yra galingas ginklas priešo rankose, kuriuo jis gali atkirsti mus nuo Šventosios Dvasios jėgos ir jos vedimo.

 

“Ji sušuko: „Samsonai, filistinai atėjo tavęs!“ Jis pabudo iš miego, galvodamas: „Ištrūksiu kaip kitais kartais ir nusikratysiu!“ Bet nežinojo, kad Viešpats buvo nuo jo pasitraukęs. Filistinai jį nutvėrė ir išbadė akis. Nuvarę į Gazą, apkalė jį vario grandinėmis ir pristatė kalėjime sukti girnas. Tuo tarpu nukirptieji plaukai pradėjo ataugti.” (Ts 16:19-22)

 

Iš šios ištraukos aišku, jog Šventoji Dvasia buvo palikusi Samsoną, o tai reiškia, jog jis tapo aklas, t.y. be Dievo Dvasios vedimo, ir pavergtas nuodėmės – tai simbolizuoja girnų sukimą, kai vėl ir vėl darai tą pačią nuodėmę ir nebegali ištrūkti. Samsonas prieš tai buvo laisvas, o dabar jis tapo kaliniu – nuodėmės vergu. Tačiau net ir tokioje beviltiškoje situacijoje Dievas Samsono nepaliko ir jo “nukirptieji plaukai pradėjo ataugti.” Šitoks sukrėtimas ir išdidumo sudaužymas buvo reikalingas Samsonui tam, kad jis prabustų iš savo miego ir sugrįžtų pas Dievą. Lygiai taip nutiko ir karaliui Sauliui, kuris ėjo į kompromisus ir pataikavimą žmonėms:

 

“Viešpaties dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia iš Viešpaties pradėjo jį kankinti.” (1 Sam 16:14)

 

Kompromisai veda į pražūtį ir Dievas imasi skausmingų priemonių, kad sugrąžintų savo žmones pas save.

 

Taip pat ir iš šios ištraukos galima daryti išvadą, jog plaukai simbolizuoja Šventąją Dvasią:

“Jis ištiesė lyg ranką ir paėmė mane už galvos garbanos. Dvasia pakėlė mane tarp žemės ir dangaus ir Dievo regėjimais nunešė į Jeruzalę .” (Ez 8:3)

 

Čia rašoma, kaip Ezechielis gauna regėjimą, o regėjimas yra jam suteikiamas per Šventąją Dvasią - “paėmė mane už galvos garbanos.” Šventoji Dvasia vaizduojama kaip plaukų garbana. Įdomu, nes tai būtų kaip vandens bangavimas, arba kaip šviesios bangavimas. Šventoji Dvasia yra ir šviesa, ir vanduo. Galbūt todėl ir garbanoti plaukai simbolizuoja tą bangavimą.

 

 

IŠVADOS:

 

1) Plaukai simbolizuoja nuodėmes, o taip pat plaukai simbolizuoja Šventąją Dvasią.

2) Nuodėmes, kaip vyrui plaukus, reikia kirpti dažnai, t.y. dažnai atgailauti, neauginti savo nuodėmių.

3) Kaip moterys apsgobdavo plaukus, taip ir mes turime apsigobti savo nuodėmes Jėzaus krauju.

4) Šventosios Dvasios plaukus, t.y. Dvasios vaisius, reikia auginti ilgus ir niekada jų nekirpti.

5) Kūno darbai, kompromisai, religingumas mus gali atkirsti nuo Šventosios Dvasios jėgos ir jos vedimo.

 

BIBLIJOS PERLAI

2020-08-26