Pastorius iš Floridos kadaise parašė tokį laišką Derekui Princui.

„Pastoriau,  – jaunas vyras mano kabinete verkė, – kažkas turi man padėti! Aš daugiau taip nebegaliu.“ Jis palinko į priekį sėdėdamas plačioje kėdėje. „Prieš du metus aš atgimiau. Aš tikrai myliu Viešpatį, bet aš vis dar patiriu stiprų geismą kitiems vyrams.“

Mes palaukėme, kol jis nusiramins.

„Prieš savo atsivertimą, aš buvau homoseksualus. Nuo to laiko aš daugiau šios nuodėmės nebedariau – bet troškimas vis dar yra manyje ir, bijau, kad ilgiau kontroliuoti jo nebegaliu. Aš ėjau pas savo pastorių dėl išlaisvinimo, bet jis pasakė, kad krikščioniui neįmanoma turėti homoseksualumo demono ir kad aš tiesiog turėčiau taikyti sau discipliną.“

Jis pažvelgė į mane kančios perkreiptu veidu. „Bet disciplina nėra atsakymas! Aš žinau, kad mano kūne yra piktoji dvasia. Ji čia! Išlaisvinimas - tai vienintelė viltis, kurią aš turiu. Ar galite man padėti?“ Jis vėl pradėjo verkti.

Aš palaukiau, kol jis nusiramino. Tuomet aš paaiškinau: „Norėčiau, kad būtų tiesa tai, jog krikščionys yra atsparūs demonų invazijai. Deja, mūsų gendantis [kūnas] kol kas „neapsivilko negendamybe“ ir mūsų mirtingas kūnas, kol kas „neapsivilko nemirtingumu“, kaip kad parašyta 1 Korintiečiams 15:54. Iki to laiko, mūsų mintys ir kūnai vis dar yra pažeidžiami priešo. Demonas gali įeiti visur, kur nuodėmė ir liga gali įeiti. Jeigu krikščionis gali turėti bet kurį iš šių [nuodėmę arba ligą], tada jis taip pat gali turėti ir demoną.“

Jis įdėmiai klausėsi.

„Šiandienos patarnavimo gavimas įpareigos tave sekantiems apsilankymams ateityje. Tai nėra vieno karto sesija. Jėzus perspėjo, jog kai netyroji dvasia išeina iš žmogaus, ji klaidžioja bevandenėse vietose ieškodama poilsio ir jo neranda. Galiausiai, ji sugrįžta pas tą patį žmogų ir pabando į jį įeiti. Jeigu jai pasiseka, to žmogaus galutinė būklė tampa blogesnė nei prieš tai buvusi. Tu visais būdais turi saugotis, kad taip neįvyktų. Kad to išvengtum, tu turi praktikuoti Dievui pašvęstą gyvenimą, bendrauti su kitais Šventosios Dvasios pripildytais tikinčiaisiais, ir nuoširdžiai skaityti Bibliją. Viso to darymas sustiprins tavo santykį su Viešpačiu.“

Jis sutiko.

„Norėčiau, kad atsiloštum kėdėje ir įdėmiai klausytumeisi, ką aš pasakysiu, – tęsiau, – jeigu sutinki su Dievo sąlygomis, tu būsi išlaisvintas. Raštas pažada, jog kas tik šauksis Viešpaties vardo bus išlaisvintas. Tas pažadas negali nuvilti. Dievas išpildys Savo sandoros žodį dėl tavęs. Tik būk įsitikinęs, kad tobulai paklusti Dievui.“

Tada aš padėjau tam jaunuoliui atsisakyti viso okulto ir nešvarių veiksmų, į kuriuos jis kada buvo įsitraukęs. Tada jis žodiškai atleido kiekvienam, kuris jam kada padarė ką blogo, įskaitant vyrus, kurie jį prievartavo vaikystėje.

„Atleidimas jiems nereiškia, kad tu sutinki su tuo, ką jie padarė, – aš paaiškinau. – Tai tiesiog reiškia, kad per atleidimą tu nukerti virves, kurios laiko tave pririštą prie sužeidimo, kurį jie įnešė į tavo gyvenimą.“

„Svarbu suprasti, kad aš kalbėsiu tiesiogiai [demoniškai] dvasiai, – aš tęsiau, – o ne su tavimi. Tu turi įdėmiai klausytis, bet į tai nesikišti. Neleisk demonų grasinimams tavęs išgąsdinti, ir negink jų.“

Jis atsilošė, užmerkė akis, ir mes pradėjome.

Ramiu, bet autoritetingu balsu, aš pradėjau cituoti Raštą tai dvasiai. Pasirinkau ištraukas, kad priminčiau šėtonui apie jo pralaimėjimą ir apie Jėzaus pergalę. Pavyzdžiui: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis [Jėzus] lygiomis juos prisiėmė, idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.“ (Hebrajams 2:14-15)

Aš priminiau dvasiai, kad ji yra bejėgė sutrukdyti šio patarnavimo sėkmei lygiai kaip ji buvo bejėgė sustabdyti Viešpaties Jėzaus prisikėlimą.

„Ir šie ženklai lydės tuo, kurie tiki, – aš pasakiau demonui, cituodamas iš Morkaus 16:17, – nes Jėzus pasakė: „Mano vardu jie išvarinės demonus.“ Ir vėl: „Aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, ir niekas jums nepakenks.“

Apie dvidešimt minučių aš citavau Raštą.

„Mūsų kovos ginklai ne kūniški, – aš toliau tęsiau cituodamas iš 2 Korintiečiams 10:4-5, – bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą...“

Keletą kartų jaunuolis man nusišypsojo viliojančia, seksualia šypsena. Žinodamas, jog tai ne kas kita kaip dvasios pasireiškimas, aš tęsiau toliau. Staiga, kai aš pacitavau Romiečiams 16:20 „Ramybės Dievas netrukus sutryps šėtoną po jūsų kojomis,“ – kai kas nuostabaus įvyko. Jaunuolis persikreipė kėdėje, griebė abiem rankom už kėdės rankenos ir paniro į smurtingus, epilepsijos tipo traukulius. Jo kūnas palinko į priekį įsiutusiu trankymosi būdu, tuo pačiu metu jis lingavo į šonus. Aš prilaikiau jį už juosmens, padėdamas jam kiek galėdamas. Tai buvo bjauru. Taip, demonai yra bjaurūs.

Garsas išėjęs iš jo buvo ne mažiau stebinantis. Baubiantis garsas, lyg iš sužeisto buliaus, išriaumojo iš jo kūno. Į mintį iš karto atėjo įvykiai Pilypui skelbiant žodį Samarijoje: „Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios.“ (Apaštalų darbai 8:7); ir Jėzus išlaisvino pavergtą vaiką, kai „dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo.“ (Morkaus 9:26)

Traukuliai tęsėsi kelias minutes, o aš toliau sudraudinėjau dvasią, įsakydamas jai nutilti ir išeiti. Tada, taip staiga, kaip staiga buvo prasidėję traukuliai, jaunuolis susmuko kėdėje, fiziškai ir emociškai nurimęs. Patalpa tapo tyli. Dvasia išėjo.
Palengva, pagarbiai, lyg šlovindamas, jaunuolis iškėlė abi rankas į viršų, verkdamas ir juokdamasis: „Ji išėjo! Ji išėjo! Pajaučiau, kai ji išėjo. Šlovė Dievui, aš laisvas! Jos nebėra!“

Po akimirkos jis pakilo iš kėdės, ir maždaug pusvalandį vaikščiojo po kabinetą, dainuodamas, juokdamasis ir šaukdamas: „Ačiū Tau, Jėzau! Ji išėjo! Ji išėjo! Ačiū Tau, Jėzau!“

Per tą trumpą laiką, kankinantis homoseksualumo gyvenimo būdas pasibaigė. Liks tik atsiminimas apie tai.

Aš turėjau priežasčių džiaugtis kartu su šiuo jaunuoliu. Per beveik trisdešimt metų tradicinio tarnavimo, aš negalėdavau padėti žmonėms su panašiomis gniuždančiomis problemomis. Aš stovėdavau bejėgis ir stebėdavau kaip bažnyčios nariai būdavo sužlugdomi situacijų, kur išlaisvinimo tarnystė būtų galėjusi lengvai pagelbėti. Kai kurie jų netgi mirė. Ta klaida, dažna daugeliui mūsų pastorių, radikaliai pasikeitė, kai aš gavau Šventosios Dvasios krikštą ir išmokau apie išlaisvinimo tarnystę. Esu dėkingas, kad šis jaunuolis netapo dar viena mano auka. Tiesa jį išlaisvino.

BIBLIJOS PERLAI

2023-03-29