"Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta." (Mt 7:1-2)

Istorija trumpai. Dovydas pamato gražią moterį Batšebą, kuri yra ištekėjusi. Jis pasiima ją sau žmona, o jos vyrą Ūriją Hetitą nužudo, bet ne savo rankom, o paliepęs jį pastatyti į pirmines mūšio gretas, žinodamas, jog ten jis neišliks gyvas. Taip jis ir žūva.

Pranašas Natanas, Dievo siunčiamas, ateina pas Dovydą ir pateikia jam štai tokį atvejį:

„Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs, ji buvo užaugusi su juo ir jo vaikais: dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir patiekė pas jį atėjusiam svečiui“. (2 Sam 12:1-4)

Bausti ar pasigailėti?

Ant to žmogaus labai įširdęs Dovydas tarė Natanui: ️"Kaip gyvas Viešpats, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai, nes padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo." (2 Sam 12:5-6)

Dovydas ištaria nuosprendį tam žmogui (mirti) ir įsako atstatyti padarytą žalą (keturios avys), nors Natanas ir neprašė, kad Dovydas nuteistų tą žmogų.

"Teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi." (Rom 2:1)

Natanas tarė Dovydui: "Tu esi tas žmogus!" (2 Sam 12:7)

Mes taip dažnai pastebim kitų brolių nuodėmes, o savųjų, žymiai didesnių, visai nematom.

"Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!" (Mt 7:3)

Taigi, Dovydas pats sau ištarė nuosprendį, nepagailėjęs to žmogaus. Jis žmogų pasmerkė mirti, nors pagal Mozės įstatymą už tkį dalyką nėra baudžiama mirtimi. Tačiau Dievas yra žymiai gailestingesnis nei žmogus ir Jis pagailėjo Dovydo:

Dovydas tarė Natanui: "Nusidėjau Viešpačiui!" Natanas atsakė Dovydui: "Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. Bet kadangi tai darydamas paniekinai Viešpatį, tau gimęs kūdikis mirs." (2 Sam 12:13-14)

Pagal Mozės įstatymą, už svetimavimą yra baudžiama mirtimi. Dievas visgi nepasmerkia Dovydo mirčiai, bet išsaugo jo gyvybę, nes jis atgailavo ir iškart pripažino nuodėmę. Tačiau... Ar prisimenate, Dovydo nuosprendį žmogui, apie kurį kalbėjo Natanas? "Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai, nes padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo." Dovydas teisingai čia sakė, nes Mozės įstatyme parašyta:

"Jei kas pavogtų ... avį ir papjautų ar parduotų, vagis turės atiduoti ... keturias avis už vieną avį." (Iš 21:37 arba 22:1)

Tačiau Dovydas, šiuo atveju, galėjo pasigailėti arba bausti. Jis pasirinko nubausti tą žmogų. Todėl ir Dovydas už savo nuodėmę turės sumokėti savo keturių vaikų gyvybėm:

1) Batšebos ir Dovydo kūdikiu,

2) Amnonu,

3) Abšalomu ir

4) Adoniju.

Visi jie laikui atėjus buvo nužudyti, o kūdikis mirė nuo ligos. Taigi, nors nuodėmės kaltė atleista ir Dovydas neturės mirti, tačiau nuodėmės pasekmės išlieka ir už jas tenka sumokėti.

Dovydas sukėlė problemų Ūrijo Hetito šeimoje, todėl Viešpats sukels problemų Dovydo šeimoje:

"Tu užmušei Ūriją Hetitą kalaviju ir paėmei jo žmoną sau žmona. Amonitų kalaviju jį užmušei. Užtat kalavijas niekada nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei Ūrijos Hetito žmoną sau žmona." (2 Sam 12:9-10)

Taip pat Dovydas paėmė sau žmona kitam vyrui priklausančią moterį, todėl Dievas jam priklausančias moteris atiduos į kito vyro rankas:

"Taip kalbėjo Viešpats: ... paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje. Tu tai padarei slapta, o aš tai įvykdysiu viso Izraelio akyse ir viešai dienos šviesoje." (2 Sam 12:12)

"Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai." (Mt 7:12)

Taip ir įvyksta. Prisimenate, kaip viskas prasidėjo su Dovydu?

"Kartą vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį." (2 Sam 11:2).

Ant to paties rūmų stogo, jo sūnus Abšalomas permiega su savo tėvo Dovydo sugulovėmis:

"Ant stogo Abšalomui buvo pastatyta palapinė, ir Abšalomas suėjo su savo tėvo sugulovėmis viso Izraelio akyse." (2 Sam 16:22)

"Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus." (Gal 6:7).

Beje, ar gera sėjam, ar bloga, bet pjaunam su palūkanom.

Akivaizdu, jog Dovydo širdis jau buvo pavergta šios nuodėmės, tačiau tik iškėlus ją į dienos šviesą, Dievas galėjo pradėti tvarkytis su šia nuodėme, t.y. išrauti ją su visomis šaknimis. Po šios skaudžios pamokos, mes toliau skaitydami Bibliją pastebime, jog Dovydas daugiau tokios nuodėmės nebedaro.

"Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia." (Hbr 12:6)

Dievas yra ir gailestingas ir teisingas. Be to, Dievas atleido Dovydui jo nuodėmę ir santykiai su Batšeba, kurie prasidėjo nuodėmėje, Dievo toliau buvo labai laiminami, nes Dievas atleido nuodėmę ir ją pamiršo.

"Aš atleisiu jiems nedorybes ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių." (Hbr 8:12)

Dievui laiminant jiems gimė sūnus Saliamonas, kurį Viešpats mylėjo (žr. 2 Sam 12:24-25). Būtent šis sūnus tapo karaliumi po Dovydo, ir jo vardas tapo garsus ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje. Dievo gailestingumas ir gerumas yra iš tiesų didelis ir žymiai lenkia žmogaus suvokimą.

Verta prisiminti, jog:

"Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas." (Mt 12:37)

BIBLIJOS PERLAI

2020-02-19