Išverčiau keletą ištraukų iš Dereko Princo knygos, kurios turėtų padėti mums, kaip krikščionims, statyti savo tikėjimą ant tvirto tiesos pamato.

***Vertimo pradžia***

Visame tame aš niekada neabejojau dėl savo išgelbėjimo. <...> Tačiau kartais depresija nusileisdavo ant manęs kaip pilka migla, kuri aptraukdavo mano galvą ir pečius. Bandymas išsivaduoti iš tos miglos prilygtų bandymui pabėgti iš kalėjimo. Jaučiausi izoliuotas ir vienišas, atkirstas nuo svarbių kontaktų, netgi nuo artimiausių - mano žmonos ir dukterų. Nepažinojau jokio patyrusio tarnautojo, į kurį galėčiau kreiptis pagalbos.

Aš išbandžiau visas man žinomas dvasines priemones, kad atsikratyčiau šios depresijos. Aš ištikimai skaičiau savo Bibliją mažiausiai du kartus per dieną, pasninkaudavau vieną dieną per savaitę. Kartais paskirdavau keletą dienų ar savaitę laiko intensyviai maldai ir pasninkui. Tokiais momentais depresija kuriam laikui atsitraukdavo, bet neišvengiamai ji vėl sugrįždavo. Kiekvieną kartą taip nutikus, mano neviltis tik padidėdavo.

<...>

Galiausiai 1953 metais, kai aš išbandžiau visus man žinomus dalykus, Dievas atėjo į pagalbą tokiu būdu, kokio aš nesitikėjau. Aš skaičiau pirmas Izaijo 61 skyriaus eilutes <...> toliau aš nebegalėjau skaityti. Atrodė taip, lyg frazė "sunkumo dvasia" [3-ioje eilutėje] buvo pabrėžta nematomos rankos. Aš kartojau pats sau: "sunkumo dvasia". Ar tai buvo Dievo diagnozė dėl mano būklės? Ar tai galėjo reikšti, jog jėga su kuria vargstu iš tiesų nėra mano dalis, bet svetimas asmuo - piktoji dvasia, kuri kažkaip yra okupavusi mano mintis?

<...>

Su šia nauja įžvalga, aš mačiau, kad ta pati "tamsi dvasia" sekė mane per visą mano gyvenimą, nuo pat vaikystės. Akivaizdu, jog ji išstudijavo mano temperamentą ir gerai žinojo mano silpnybes ir reakcijas. Ji tiesiog žinojo, kada aš būsiu pažeidžiamiausias jos spaudimui. Ji dabar turėjo vieną pagrindinį tikslą: neleisti man efektyviai tarnauti Kristui.
Tai buvo lemiamas momentas mano gyvenime. Aš visada laikiau depresiją ir negatyvų požiūrį kaip savo paties charakterio išraišką - kai ką su kuo aš gimiau. Aš jaučiausi kaltas, kad nesu "geresnis" krikščionis. Dabar man tapo aišku, jog mano vargas buvo visai nesusijęs su mano paties asmenybe.

Iš karto Šventoji Dvasia atnešė į mano mintis pažadą įrašytą Joelio 2:32 "Tada kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išlaisvintas." <...> Aš pasakiau paprastą maldą, kuri skambėjo maždaug taip: "Viešpatie, Tu man parodei, kad aš buvau slegiamas sunkumo dvasios, bet Tu esi pažadėjęs Savo Žodyje, jog jeigu Aš šauksiuosi Tavo vardo, aš būsiu išlaisvintas. Todėl aš šaukiuosi Tavęs dabar, kad išlaisvintum mane, Jėzaus vardu!"

Atsakas buvo staigus. Kažkas kaip didžiulis dangaus siurblys nusileido ant manęs ir išsiurbė pilką miglą, kuri buvo apgaubusi mano galvą ir pečius. Tuo pačiu metu spaudimas mano krūtinės srityje buvo priverstinai atitrauktas, ir aš šiek tiek atsidusau.

Dievas išklausė mano maldą. Staiga viskas aplink mane atrodė šviesiau. Jaučiausi taip lyg sunki našta būtų nuimta nuo mano pečių. Aš buvau laisvas! Visą savo gyvenimą buvau po ta priespauda. Atrodė keista būti laisvam. Bet greitai supratau, jog laisvė yra normalu, o priespauda yra nenormalu.

Tačiau mano senasis priešas vis dėlto nepasidavė, aš vis dar turėjau kovoti su depresija. Bet didelis skirtumas buvo tas, jog dabar atakos vyko iš išorės, o nebe iš vidaus. Palaipsniui išmokau atstovėti atakų metu.

Pagrindinis atakų antpuolis vykdavo taip, kad sukeltų manyje pesimistines reakcijas ir požiūrį. Kai viskas atrodydavo einasi blogai, aš pradėdavau žaisti su negatyviomis mintimis apie tai, ko reikėtų tikėtis. Ir gana greitai aš vėl pradėdavau jausti man labai gerai pažįstamą pilką miglą pradedančią nusileisti ant mano galvos ir pečių.

Tuo metu Dievas mane pamokė dar vienos svarbios pamokos: Jis padarys dėl manęs tai, ko aš negalėjau padaryti dėl savęs, bet Jis nedarys dėl manęs tai, ko Jis reikalauja, kad aš daryčiau dėl savęs. Dievas atsiliepė į mano šauksmą ir išlaisvino mane iš sunkumo dvasios, bet po to, Jis laikė mane atsakingu, kad vykdyčiau dvasinę discipliną virš savo minčių.

<...>

Tuomet aš skaičiau, jog Paulius rašė krikščionims, kurie jau buvo išgelbėti, bet jis vis tiek jiems nurodė "užsidėti" išganymo šalmą. Tai suteikė man pačiam atsakomybę. Aš turėjau "užsidėti" pats sau išganymo šalmą. Bet kas buvo tas šalmas?

Labai gerai, kad aš naudojausi Biblija, kurioje yra įdėtos susijusios nuorodos. Ta nuoroda iš laiško Efeziečiams 6:17 nuvedė prie 1 Tesalonikiečiams 5:8, kur rašoma "Dėvėkime... išganymo vilties šalmą!" Taigi, šalmas, kurį mums paruošė Dievas mūsų minčių apsaugai yra viltis!

<...>

Palaipsniui, aš išmokau paprastą praktišką būdą pritaikyti šias tiesas savo kasdieniniame gyvenime. Išmokau atskirti tarp minčių, kurios išeidavo iš manęs paties ir tarp tų minčių, kurios ėjo iš demono. Kiekvieną kartą, kai mano priešas prisiartindavo prie manęs ir siekdavo įdėti neigiamas mintis ir pesimistinį požiūrį, aš išmokau pasipriešinti su pozityviu žodžiu [ištrauka] iš Šventojo Rašto.

<...>

Visiška pergalė neįvyko staiga. Bet bėgant laikui, mano protiniai refleksai buvo išugdyti iki tokio lygio, kad aš beveik automatiškai pasipriešindavau negatyviems pasiūlymams iš demono panaudodamas priešingos reikšmės, pozityvius žodžius [ištraukas] iš Šventojo Rašto. Ko pasekoje, tas konkretus demonas dabar retai bešvaisto savo laiką, norėdamas atakuoti mane.

<...>

Būtų logiška manyti, jog po tokio nuostabaus išlaisvinimo iš depresijos, aš iškart pradėjau dalintis šiomis puikiomis tiesomis su savo bendruomene. Bet, deja, taip nebuvo. Tam buvo dvi pagrindinės priežastys.

Pirma, labai paprastai, tai buvo išdidumas. Jaučiau, jog mano kaip pastoriaus pareiga gyventi aukštesniame dvasiniame lygyje nei mano bendruomenės nariai. Aš turėjau būti laikomas tokiu asmeniu, kuris turi atsakymus į jų problemas, toks pas kurį jie ateitų pagalbos. Kas nutiktų, jei staiga aš viešai paskelbčiau, jog buvau išlaisvintas iš demono? Daugelis mano narių dreba vien nuo žodžio "demonas". Galbūt jie nebegerbtų manęs kaip pastoriaus. Galbūt jie nebeateitų ir nebesiklausytų mano pamokslų. Aš būčiau paliktas be bendruomenės.

<...>

Bet buvo ir kita mano pasipriešinimo priežastis. Nuo pat savo atsivertimo aš buvau tapatinamas su sekmininkų judėjimu ir pritariau jų pagrindinių doktrinų pozicijai. Viena plačiausiai žinoma jų pozicija yra ta, kad žmogui, kuris buvo išgelbėtas, pakrikštytas Šventąja Dvasia ir kalba kalbomis, po to niekada daugiau nereikia išlaisvinimo iš demonų. Tiesą sakant, būtų netgi nepagarbu tokį dalyką svarstyti.

<...>

Vieną šeštadienį aš sulaukiau skambučio iš charizmatiško baptistų pastoriaus, kurį šiek tiek pažinojau.  "Aš čia turiu moterį [Esterą]," jis pasakė, "kuri buvo pakrikštyta Šventąja Dvasia. Bet jai reikia išlaisvinimo iš piktųjų dvasių." <...> Aš apie tai galvojau, prisimindamas Jėzaus taikytus metodus. Tuomet aš pasakiau kažką tokio: "Dabar tu, piktoji dvasia, kuri esi šitoje moteryje, aš kalbu su tavimi, o ne su moterimi. Koks tavo vardas? Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, aš įsakau tau atsakyti." Atsakymas įvyko iškart - garsas, ištartas su neįtikėtinu įtūžiu: "Neapykanta!" Viskas moters veide rodė gryną, neatskiestą neapykantą. Niekada savo gyvenime nė vieno žmogaus akyse aš nebuvau matęs tokios neapykantos. <...> "Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu", aš įsakiau, "tu, neapykantos dvasia, išeik iš šios moters." Įžūlus balsas, tikrai ne toks kaip Esteros, atsakė: "Tai mano namai. Aš čia gyvenau 35-ius metus. Aš neišeisiu." <...> Galiausiai demonas pradėjo su manimi derėtis. "Jeigu aš išeisiu," jis pasakė "Aš sugrįšiu." Aš pasakiau, "Ne, tu išeisi ir negrįši." Tada jis pasakė: "Na, net jeigu aš ir išeisiu, mano broliai čia yra ir jie ją nužudys." Aš pasakiau: "Ne, tu išeisi pirmas, o tavo broliai išeis po tavęs." <...> Staiga iš Esteros burnos išėjo šnypšiantis garsas. Jos galva palinko į priekį, o jos visas kūnas suglebo. [Demonas išėjo]. <...> Tokią pačią procedūrą taikiau ir kitam demonui, kuris save pavadino baime. <...> Po baimės, sekantys demonai buvo šiais vardais: išdidumas, pavydas ir savigaila. "Taigi, savigaila gali būti demonas!" Pasakiau pats sau. <...> Dar vienas demonas, kuris save prisistatė ir išėjo buvo neištikimybė. Supratau, jog tai dvasinė jėga, kuri siekė ištekėjusią moterį - o taip pat ir vedusį vyrą - nuvesti į seksualinę neištikimybę. Sekantis demonas, kuris save įvardijo, buvo mirtis. <...> Aš paklausiau mirties dvasios: "Kada tu įėjai į šią moterį?" "Maždaug prieš tris su puse metų", jis atsakė, "kai ji vos nemirė ant operacinio stalo." Kai mirties dvasia galiausiai išėjo, Estera gulėjo ant grindų. Jos oda buvo lyg vaškinė ir šalta, o veidas lyg su mirties kauke. <...> Estera liko ten gulėti dar apie dešimt minučių, tada ji iškėlė savo rankas ir pradėjo šlovinti Viešpatį ir kalbėti kalbomis. Galiausiai, jos jėgoms pradėjus sugrįžti, ji atsistojo.

<...>

Ši patirtis ir kitos vertė mane peržiūrėti savo koncepciją apie krikščionio gyvenimą. Aš visada būsiu dėkingas krikščionims, kurių dėka aš atėjau pas Viešpatį 1941 m. Aš gerbiau jų bekompromisinį Šventojo Rašto priėmimą kaip įkvėptą, autoritetinį Dievo Žodį. Bet man studijuojant Bibliją aš susidūriau su problemomis, su kuriomis susiduria krikščionys, ir suvokiau, kad jų doktrininė pozicija buvo pastatyta ant žmonių tradicijos, o ne ant Rašto. Pavyzdžiui, jie visada pristatydavo supaprastintą krikšionio gyvenimo paveikslą: tu tampi išgelbėtas, atgimsti, pasikrikštiji vandenyje, pasikrišktiji Šventąja Dvasia su kalbėjimo kalbomis pasireiškimu - ir tuomet tu nebeturi daugiau jokių problemų. Nors ir nebuvo tai pristatyta kaip doktrina, bet tai buvo tokia prielaida besislepianti už jų mąstymo. Deja, tai neatitiko krikščioniško gyvenimo realybės.

<...>

Visgi vienas epizodas paliko mane nustebintą. 8-ajame dešimtmetyje ji [Lidija] ir aš patarnavome šimtams žmonių, kuriems reikėjo išlaisvinimo ir mes matėme daugybę šlovingų pergalių. Vieną kartą, po labai galingo tarnavimo, mes grįžinėjome į apartamentus, kuriuos mums parūpino bažnyčia, bet Lidija atsisakė naudotis liftu. Kai aš jos apie tai paklausiau, ji atsakė: "Aš nesijaučiu gerai lifte." Kai mes apie tai truputėlį pakalbėjome, ji prisiminė vieną incidentą, kuris jai nutiko Danijoje, kai ji buvo penkerių metų. <...> per tas kelias akimirkas klaustrofobijos demonas - uždarų erdvių baimė - įėjo į Lidiją.

<...>

Mes abu buvome šokiruoti, jog pačiai Lidijai gali reikėti išlaisvinimo, kai ji pati yra išlaisvinusi tiek daug kitų žmonių. Bet mane tai išmokė, kad mes turime būti pasiruošę sureaguoti į Šventios Dvasios vedimą, net jeigu tai ir neatitinka mūsų teologijos! Jeigu Lidija ir aš nebūtume tą vakarą pasimeldę, ji niekada nebūtų pasiekusi pilnos pergalės toje srityje.

<...>

Kaip ir Lidija, mano antroji žmona, Rūta, man padėdavo išlaisvinti žmones iš demonų. Bet jos pačios gyvenimas, taip pat nebuvo laisvas nuo demonų. <...> Vieną rytą maždaug prieš dešimt metų, mes sėdėjome lovoje ir skaitėme savo Biblijas, kaip kad mes įprastai darome, tada Rūta pradėjo kalbėti apie tai, kokią įtaką ji buvo patyrusi, kaip praktikuojanti žydė. Ji papasakojo kaip stipriai jos mąstymas buvo paveiktas humanistinio elemento žydų kultūroje. Staiga ji pasakė: "Aš mąstau, ar humanizmas gali būti dvasia." Kai Rūta atsisakė šios dvasios ir įsakė jai pasitraukti iš jos, ji pradėjo stipriai drebėti. Tiesą sakant, jei nebūčiau jos prilaikęs, ji būtų iškritusi iš lovos. Kai tik dvasiai iš jos išėjo, Rūta vėl atgavo kūno kontrolę ir pradėjo garbinti ir šlovinti Dievą.

***Vertimo pabaiga***

Vertimas darytas pagal šią knygą: Derek Prince "They shall expel demons".

BIBLIJOS PERLAI

2023-03-23