2020 m. rugpjūčio 13 d. vakaras ir rugpjūčio 14 d. rytas
Prireikė dviejų dienų, kad užbaigčiau šį regėjimą. Vienas iš sudėtingesnių.
Kaip visada, garbinau ir šlovinau Viešpatį Sosto patalpoje. Pradėjau melstis ir skelbti 91-ą psalmę. Dvasinėje kelionėje atsidūriau prie ilgos prieplaukos, esančios virš vandenyno. Išvydau vyrą, stovintį jos pabaigoje, atsisukusį man iš dešinės. Aš buvau vidutiniame aukštyje žiūrėdama į prieplauką iš vandenyno, žvelgiant link sausumos. Jo plaukai buvo rausvi, kaip ir barzda. Jis žvejojo be susidomėjimo, užmetė meškerę, pažvelgė, bet iš tiesų nebuvo susikoncentravęs, atrodė jam nerūpėjo, ką jis darė. Jis buvo labai prislėgtas. Pasidalinau su juo savo viltimi ir padrąsinau jį. Išvydau kaip jis iškėlė rankas į orą ir sušuko. Nežinau, ką jis pasakė. Jis akivaiziai buvo nusikankinęs, piktas ir sugniuždytas. Sudainavau jam dainas: “Turn your eyes on Jesus” (“Nukreipk savo žvilgsnį į Jėzų”) ir “Into my heat” (“Į mano širdį”). Mačiau, kaip jis nuėjo link sausumos, lyg norėdamas pabėgti nuo to, ką jautė. Aš nusekiau paskui jį, melsdamasi ir laimindama jį.
Prie baltojo suolelio, paklausiau Jėzaus apie vyrą prie prieplaukos. Jėzus pasakė, jog jis neteko darbo ir jam tapo sunku su finansais. (Bet buvo ir kitų dalykų jo gyvenime, bet Jėzus jų neatskleidė). Jėzus pasakė: “Ačiū, jog jam patarnavai.”
Nuėjau pažiūrėti, ar yra regėjimas. Ėjau įprastu keliu: žemyn milžiniškais laiptais, susitikau mane pasitinkančią grupę ir nuėjome ten, kur kiti jau buvo susirinkę. Vaizdas atsivėrė mums matant tolumoje didžiulį kylantį grybo pavidalo debesį – tokį, kaip po bombos sprogimo. Buvau toli nuo jo ir supratau, jog jis didelis. Mano vaizdas buvo iš vidutinio aukščio, žvelgiant į vandenyną/jūrą. Iš pradžių pagalvojau, jog tai ugnikalnio išsiveržimas, bet, geriau įsižiūrėjus, debesis atrodė labiau grybo pavidalo. Paklausiau Jėzaus, ar tai pratybos, ar bombos testavimas, ir Jėzus atsakė: “Tai realus tautos užpuolimas.” O Viešpatie, tai taip sunku. Visi tie žmonės! Kuri tauta užpulta? Rusija? “Ne.” Europa? “Ne.” Indija? “Ne.” JAV? “Taip, dukra.” O, varge. Kada? Jėzus atsakė: “Ateityje. Bet ne labai greitai.” Kas juos užpuls? “Rusija ir Kinija.” Kodėl?
“Jau ilgai kviečiu šią tautą sugrįžti pas Mane. Aš juos padariau galingus ir turtingus. Pažvelk, tautos stebi ir mato, ką jie daro! Tokią įtaką jie turi! Bet jie pamiršo Mane. Jie pamiršo, kas jiems davė jų turtus, jie pamiršo ant Ko jų tauta buvo įkurta! [turima omeny, jog Dievas buvo šios tautos pamatas] Jie nusigręžė nuo tiesos ir iškeitė ją į melą ir nedorumą. Tai jų neatgailaujančių širdžių ir nuodėmės prieš Izraelį, Mano paveldą, pasekmė. Tai liūdina Mano širdį. Bet su jų nuodėme reikia susitvarkyti. Daugiau negaliu jos ignoruoti.” Tai taip sunku, Jėzau. Tai skaudu.
Ką galima padaryti? Maldos nulemia rezultatą! “Tap, dukra, nulemia.” Jis man davė ištrauką iš Joelio 2:12-13 „Todėl dabar, – sako Viešpats, – gręžkitės į mane visa širdimi, pasninkaudami, verkdami ir dejuodami“. Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės.” Jis taip pat davė ištrauką iš 2 Metraščių 7:14 [“Jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę.”]. Ši situacija man primena pranašą Joną – kuris galiausiai nuvyko į Ninevą – paskelbė miestui tiesą apie jiems artėjantį sunaikinimą, jei jie neatgailaus. Ninevės karalius sukvietė visą miestą pasninkui ir atgailai, netgi gyvulius. Ir Dievas pasigailėjo! Ši istorija taip pat yra priminimas būti ištikimiems, kai Dievas nurodo ką nors padaryti ar pasakyti. Pasimelskime ir atgailaukime už JAV!