2020 m. sausio 16 d., ketvirtadienis
Garbinau Viešpatį Sosto patalpoje šlovinimo dainomis ir Rašto skaitymu. Pradėjau melstis ir kai priėjau prie 91 psalmės skelbimo, atsidūriau virš vandenyno paplūdimio, apsupto kalnais. Buvau vidutiniame aukštyje matydama vaizdą nuo uolų. Taigi matoma vieta buvo žemiau manęs, kiek priekyje, bet labiau kairėje. Tada pamačiau nedidelę grupę žmonių, gal 5-6 žmones, einančius eilėje palei pakrantę, paskui juos sekė vyrai apsirengę juodai. Mačiau visa tai kiek iš tolėliau. Kai šie žmonės sustojo, už kiekvieno už jų kas nors stovėjo. Žmonės, esantys priekyje, kurie atrodo buvo belaisviai, atsiklaupė. Tada išvydau kardus. Supratau, jog jie bus nužudyti ir tai, jog jie yra Tikintieji, kurie mirs dėl savo tikėjimo. Aš padrąsinau juos kaip tik galėjau. Jie buvo nukirsdinti. Mačiau kraują ant smėlio ir kūnus be galvų. Staiga supratau, jog reikia melstis už jų persekiotojus. Taigi, aš pradėjau juos užtarti Jėzaus vardu, prašiau, jog Dievas atvertų jiems akis ir parodytų jiems Savo šlovę, jog jie galėtų tai pamatyti. Tada nutiko nepaprastas dalykas. Mačiau kaip Dievo šlovė švietė taip ryškiai virš jų. Tuo metu buvau paplūdimyje šalia vieno iš jų, arti jo kairės ir mačiau, kaip jis šiek tiek pasuka savo galvą į kairę ir užsidengia rankomis akis dėl per ryškios šviesos! Šviesa juos visus suklupdė ant kelių ir jie puolė kniūbsti veidu į smėlį. Jie kalbėjo užsienio kalba, taigi jų nesupratau. Galbūt tai buvo arabiškas dialektas? Nežinau. Pradėjau jiems kalbėti, kad jie atgailautų ir priimtų tikrąjį Dievą, kuris juos myli ir numirė už juos. Pasidalinau savo viltimi su jais. Vienas jų pradėjo verkti ir kalbėti verkdamas. Buvo gražu matyti. Nežinau, ar visi jų elgėsi taip pat.
Sugrįžusi prie baltojo suolelio, paklausiau Jėzaus apie tuos žmones, kurie mirė. Aš paklausiau, ar jie buvo misionieriai ir Jis atsakė: “Taip”. Ar tie, kurie matė Tavo šlovę, ar jie visi atgailavo? “Ne, ne visi”. Bet jie visi suprato, jog tai buvo Tavo šlovė, o ne Alacho? “Taip”. Tai kodėl tada ne visi atgailavo? “Vieni gali Mane matyti ir vis tiek Mane neigti”. Tai mane nustebino. Reikės dabar daug ką jiems apmąstyti; nes jie dabar supranta, jog visą savo gyvenimą tikėjo melu. Galiausiai jie turės priimti sprendimą. Bet kuriuo atveju, jų gyvenimai bus pakeisti visiems laikams.
Einant į regėjimų vietą, Jėzus ėjo su manimi. (Bet Jis vis tiek neleidžia man matyti Jo veido iš arti). Buvau Jo kairėje ir laikiausi Jam už rankos, kai lipome laiptais. Mane pasitinkančioji žmonių grupė labai džiaugėsi išvydę Jėzų. Buvo kažkas panašaus, kai žmonės pamato kokią įžymybę, bet, šiuo atveju, visa reakcija buvo tyras džiaugsmas. Mes vieni kitus džiaugsmingai pasitikome ir nuėjome į regėjimų vietą. Nežinau, kodėl Jėzus šį kartą pasirinko eiti su manimi. Mes visi susirinkome ir žiūrėjome į ekraną. Vaizdas atsivėrė ties Danguje esančiais šventaisias, kurie buvo labai užsiėmę, vaikščiojo su dokumentais rankose, nešė juos kitiems, sėdintiems prie daug stalų, o jie kažką juose rašė. Atrodo, jog buvo labai daug rašymo atliekama. Jie dirbo patalpoje, kuri buvo didžiulė – jos plotas buvo panašiai kaip Sosto patalpos. Kai pažiūrėjau į priekį, kiek kairiau savęs, išvydau didžiulį stalą ant platformos ar pakylos ir kilmingas šventasis už jo sėdėjo. Jo priekyje, ant stalo gulėjo atversta didelė knyga. Tai didžiausia knyga, kokią esu mačiusi. Stengiausi kiek įdėmiau pasižiūrėti į tą kilmingą šventąjį. Jis turėjo barzdą ir vilkėjo spindinčiu baltu rūbu. Tada kažkas užlipo laiptais man iš kairės arba iš stalo dešinės, su ritiniu rankoje ir padavė jį šventajam. Jis jį atvertė, nusišypsojo ir pradėjo kažką rašyti į tą didžiulę knygą. Tada šiek tiek apsižvalgiau aplink. Pastebėjau ant lentynų nesuskaičiuojamą gausybę knygų, iki pat lubų. Galvoju, jog tai turbūt yra ta vieta, kurioje saugoma informacija. Tada supratau, jog ta didžiulė knyga yra Gyvenimo Knyga. Kilmingas šventasis, esantis už Gyvenimo Knygos yra vienas iš Jėzaus pačių pirmųjų apaštalų. Jėzus man nepasakė, kuris konkrečiai. Informacija, kuri yra renkama ir išsaugoma – tai viskas, ką mes sakome ir darome, už ką mums reikės duoti apyskaitą. (Nenuostabu, jog šioje patalpoje tiek veiksmo! Tiek daug informacijos reikia užfiksuoti!!). Jėzus man priminė šią Mato 12:36 ištrauką, kurioje Jėzus sako: “Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”. Ir Heb 4:13 “Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą”. Aš mačiau, jog Gyvenimo Knygoje buvo įrašytas vardas žmogaus, kuris tapo Tikinčiuoju! Jūs galite sužinoti apie Gyvenimo Knygą Apreiškime Jonui 20:12.
Paprašiau Jėzaus, kad patvirtintų, ar teisingai suprantu, jog Jis neprisimins tų dalykų, už kuriuos aš atgailavau? “Taip, dukterie, meilė pamiršta, kas buvo bloga. Jei atgailavai, tada tos nuodėmės atleistos ir išsklaidytos taip toli, kaip toli yra Rytai nuo Bakarų. Jei atleidi kitiems, tai ir tau bus atleista. Jei neatleidi kitiems, ir tau nebus atleista”.
https://thepropheticbride.wordpress.com/2020/01/16/vision-204-the-book-of-life/
***BIBLIJOS PERLAI komentaras***
Regėjime paminėta ištrauka iš Šv. Rašto:
“Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus.” (Apr 20:12)
Papildomai:
“Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą”. (Apr 20:15)