2019 m. birželio 5 d.

Šį kartą garbinimo ir šlovinimo metu jutau priešo spaudimą. Norėjosi viską nutraukti. Jaučiau, jog sunku susikoncentruoti, buvau pavargusi ir toks jausmas, jog gal man nereikėtų šito šiandien daryti. Buvo akivaizdu, jog kankinausi tarp sprendimo nutraukti ar tęsti. Vieną akimirką sustojau ir apsidairiau aplink, bet esantieji Sosto patalpoje mane padrąsino tęsti šlovinimą. Taigi tęsiau, ir po kiek laiko pasidarė geriau. Ak, kaip priešas nemėgsta, kai mes garbinam Viešpatį ir meldžiamės. Jie žino, kokia viso to galia. Nepasiduokite, tikintieji! Išlaikykite savo dvasinį uolumą! Kai pradėjau skelbti 91 psalmę, palikau kalno viršūnę kartu su savo ereliu ir atsidūrėme tamsiuose debesyse. Debesys buvo stori ir tamsiai pilki, kaip audros debesys. Radausi virš keleivinio lėktuvo. Deklaruojant psalmę, atsidūriau lėktuvo viduje, praėjime tarp kėdžių eilių. Mačiau keleivių veiduose baimę dėl audros. Aš padrąsinau tiek tikinčiuosius, tiek ir netikinčius. Sugiedojau keletą giesmių: "Būk stiprus Viešpatyje" (Be Strong in the Lord) ir "Švelniai tave kviečia Jėzus" (Softly and Tenderly Jesus is Calling). Netikinčiųjų aš paklausiau: "Kur iškeliausite, jei šiandien mirsite? Ar esate pasiruošę susitikti su Viešpačiu?" Papasakojau apie savo viltį ir suteikiau pagrindinių žinių apie išganymą. Tada pastebėjau musulmoną sėdintį prie lango. Supratau, jog jis yra labai išsigandęs, jis bijojo mirti. Pasimeldžiau už šį žmogų, kad jis patirtį asmeninį susitikimą su Jėzumi. Taip pat sukalbėjau palaiminimo maldą prieš palikdama lėktuvą.

Sugrįžusi į Sosto patalpą ir prie baltojo suolelio, aš labiau klausiausi nei žiūrėjau, dėl ašarų. Mano širdis yra apsunkusi dėl asmeninių rūpesčių, su kuriais susiduriu ir Jėzus padrąsino mane ilsėtis Jame ir pasilikti Jame.

Kaip visada, nuėjau pažiūrėti regėjimo. Vaizdas atsivėrė ties tuo pačiu keleiviniu lėktuvu, kuris buvo viduryje audros. Debesys buvo beveik juodi. Žaibavo, pūtė stiprus vėjas ir lijo lietus. Girdėjau, kaip pilotas kvietėsi pagalbos ir prašė suteikti skubų nusileidimą, kad ir kur tai būtų. Mačiau lėktuvą iš jo dešinės pusės ir iš tokio atstumo, jog galėjau matyti visą lėktuvą. Lėktuvas staiga pakrypo į dešinę ir žemyn, išnykdamas audroje. Išsigandau, jog jis suduš, bet Jėzus patikino, jog taip nenutiks. Pagalvojau, jog su šiandieninėmis technologijomis audros yra nuspėjamos ir paprastai lengvai išvengiamos, bet Jėzus pasakė, jog audra susidarė netikėtai ir jie buvo pagauti pačioje audroje. Keleiviams teko akis į akį susidurti su savo mirtingumu. Jėzus pasakė: "Tu jų klausei: Kur iškeliausite, jei šiandien mirsite?". Jie tai girdėjo. Kiekvieno žmogaus mintys buvo apie Mane, apie mirtį, apie Dangų ir apie pragarą ir ar visa tai tikra. Jie visi žino apie aukštesnį egzistavimą, kuris yra už jų. Aš jus taip sukūriau." Supratau, jog daugelis iš keleivių atgailavo ir pasirinko Viešpatį. Tada Jėzus paklausė: "Bet ar jie prisimins šį susitikimą su Manimi? Ar jie gyvens savo gyvenimus taip, lyg pažinotų mane? Aš išsaugojau jų gyvybę ir suteikiau antrą šansą". Aš paklausiau Jėzaus, ar jis sąmoningai sukūrė šią audrą, kad pažadintų tuos žmones? Jis atsakė: "Taip".

https://thepropheticbride.wordpress.com/2019/06/05/vision-165-the-passenger-jet/