2018 m. spalio 13 d.

Garbinimo ir šlovinimo bei maldos metu Sosto patalpoje, aš patyriau kai ką naujo dvasiniame pasaulyje. Kai kam, ką aš pažinojau, bet ne asmeniškai, reikėjo maldų ir padrąsinimo. Jis buvo šalia manęs ir buvo nusiminęs. Aš pasimeldžiau virš jo – jaučiausi kiek keistai ir neadekvačiai, žinodama, kas jis yra. Bet jis pasakė: „Mes esame vienodi priešais Dievą. Mano dovanos nedaro manęs aukštesnio už tave.“ Jėzus man priminė, jog jis yra žmogus ir visiems žmonėms reikia maldų ir padrąsinimų. (Aš tai žinojau, bet, spėju, man reikėjo, kad kas tai primintų). Todėl aš uždėjau ant jo rankas ir pasimeldžiau 91-ą psalmę virš jo ir pasistengiau jį padrąsinti, kaip tik galėjau. Paliksiu jo tapatybę neatskleistą.

Nuėjau prie suolelio pasimatyti su Jėzumi. Jis kalbėjo šiek tiek apie tai, ką aš patyriau. Tuomet aš supratau, kodėl tas vyras liūdėjo. Jėzus liūdėjo kartu su juo. Jėzus žino ir rūpinasi kiekvieno žmogaus širdies reikalais. Jam tai labai rūpi.

Iš ten aš nuėjau į regėjimų vietą. Susitikau savo keturis šventuosius draugus ir, kaip visada, pasisukau pasisveikinti su keletu kitų ir tuomet atsisukau pažiūrėti į ekraną. Vaizde išvydau žalios aprangos žygiuojančią kariuomenę su įdomiu žygiavimo būdu. Mano vaizdas pasikeitė ir tuomet aš mačiau Šiaurės Korėjos prezidentą, apsirengusį juodai ir stovintį balkone ir žiūrintį į kariuomenės paradą. Tai buvo lyg tam tikras karinės galios pademonstravimo paradas arba kariuomenės patikrinimas. Vaizdas pasikeitė ir aš išvydau Trumpą ir Kim Čen Uną, spaudžiantį vienas kitam rankas kažkokiame susitikime. Ten buvo žiniasklaidos atstovų, nes kameros blyksėjo ir vyko diskusijos. Tuomet išvydau kaip Kim Čen Uno veidas persimaino į vilko veidą, kol jis sėdėjo toje pačioje patalpoje kaip ir Trumpas. Supratau, jog prezidentas Unas yra vilkas avies kailyje. Jis sako vieną dalyką, bet mintyje turi kitą.

Jėzus paminėjo, jog jei Kim Čen Unas neatgailaus, jig bus pašalintas iš vadovo posto. Mintyse pagalvojau apie karalių Nebukadnecarą. Jis buvo įspėtas Danieliaus, kad atgailautų ir pakeistų savo kelius, bet karalius Nebukadnecaras atsisakė. (Dan 4:25). „Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas ant karališkųjų rūmų stogo Babilone, karalius tarė sau: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“ Šiems žodžiams dar tebesant jo lūpose, pasigirdo balsas iš dangaus: „Sakoma tau, karaliau Nebukadnecarai: atimta iš tavęs karalystė!“ (Dan 4:26-28) „Dievas keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į sostą pasodina karalius…“ (Dan 2:21)

https://thepropheticbride.wordpress.com/2018/10/13/vision-113-president-un-wolf-in-sheeps-clothing/