2024 m. spalio 7 d.
Ankstesnėje pirmoje dalyje, aš mačiau save pučiant šofarą, kad įspėčiau ir pašaukčiau užtarėjus susirinkti ir grįžti į savo postus kovai.
Po to, atsiradau lipanti žemyn laiptais, kartu su viena šventąja. Ji ėjo su manimi per vietą iki ten, kur jau buvo susirinkę kiti, tai buvo tarp dviejų milžiniškų stulpų arba kolonų.
REGĖJIMAS: Ekranas atsivėrė ir aš vėl buvau toje pačioje vietoje, kur buvau ant savo žirgo, žvelgianti į slėnį, kuriame buvo susirinkusi priešų kariuomenė. Slėnis buvo tarp dviejų kalnų. Užtarėjai buvo surinkę savo kariuomenę toje pačioje kalno pusėje, kur prieš tai pučiau šofarą. Vyko kova. Priešas šaudė degančias strėles iš slėnio į užtarėjus, kurie buvo išsidėstę visoje kalno šlaitų pusėje; kai kurie stovėjo ant uolų, išsikišusių kaip sutvirtinimas, arba vietose, kurios leido įrengti garnizonus, legionus ir pan. Tai priminė „Narnijos“ sceną. Užtarėjai/kariai buvo visi apsivilkę šarvais ir pilnai ginkluoti: kardais, lankais ir strėlėmis, ietimis ir skydais. Dauguma naudojo savo skydus, kad atmuštų strėles, o kiti šaudė atgal. Lyderiai žygiavo pirmyn ir atgal už savo grupių tvirtovių, duodami įsakymus ir šaukdami palaikymą. Kai kurie užtarėjai buvo sužeisti strėlėmis, tačiau jiems padėjo kiti kariai ir tie, kurie buvo pašaukti padėti. Buvo tiek daug pasiryžimo ir vienybės tarp karių; jie puikiai žinojo vieni apie kitus ir gerai dirbo kartu, klausydamiesi savo lyderio nurodymų. Kiekvienas karys turėjo savo vietą ir funkciją/užduotį. Įdomiausia šios vizijos dalis buvo tai, kas stovėjo ant kalno, stebėdamas kovą – tai buvo Judo Liūtas, o šalia Jo buvo vėliava su Liūto simboliu, įsmeigta į uolą. Tai priminė „Narnijos“ sceną su Aslanu. Mačiau kelis angelus, tačiau, kadangi vyko tiek visko daug, jie buvo matomi tik fone, teikdami pagalbą, kai buvo reikalinga. Kai kurie stovėjo pasirengę padėti.
INTERPRETACIJA: Tai vaizdas, kaip atrodo dvasinė kova, kai mes meldžiamės. (Tai primena Franko Peretti knygas, tokias kaip „This Present Darkness“ ir jo požiūrį į dvasinį pasaulį). Pastebėjau, kad užtarėjai užima aukštesnę poziciją ir turi geresnę apsaugą nei priešas, kuris yra nepalankioje padėtyje, nes jie yra atviri ir turi šaudyti aukštyn. Žvelgiant į karius, visi jie buvo pasiruošę – apsivilkę šarvais ir pilnai ginkluoti. Mums Tėvas davė nuostabius ginklus, kurie leidžia taikliai pataikyti į tikslą. Geriausias ginklas yra Dievo žodis. Mes žinome, kad kai meldžiamės pagal Jo strategijas ir naudojame Jo žodį vienybėje, Dangus mus remia. Dievo angelai būna išleisti padėti mums, kai meldžiamės, kaip mačiau kai kuriuos dalyvaujant ir kai kuriuos stovinčius pasirengusius padėti. Šlovinimas ir garbinimas, poilsis, ramybė ir dėkingumas taip pat yra galingi ginklai. Užtarėjai turi savo darbą/užduotį ir vietą kovoje. Kai kurie stovėjo stebėdami ir kovodami nuo skirtingų uolų ar postų, kiti kovojo įvairiose vietose su įvairiais ginklais, o kai kurie taip pat padėjo sužeistiesiems ir davė nurodymus bei palaikymą. Kartais, kovojant dvasinėje kovoje, strėlės gali mus sužeisti. Tai gali būti atsakas nuo priešo, kuris dažnai pasireiškia po to, kai mes vykdome misiją, arba gali įvykti prieš ją, kaip bandymas sabotuoti mūsų dalyvavimą. Kartais valdžioje esantys žmonės gali mums sukelti sužeidimus savo žodžiais, pavyzdžiui: žodžiais, kurie kalba pasmerkimą, kaltę ir gėdą, kas yra prakeikimo forma. Tai ateina kaip strėlė ar dūris dvasinėje plotmėje. Jokūbo 3:9-10 kalbama: „su liežuvio galia mes šloviname Viešpatį Jėzų ir su juo prakeikiame žmones, kurie buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. Iš burnos išeina palaiminimas ir prakeikimas, broliai ir seserys, taip būti neturėtų.“
MOKYMAS: Leiskite paaiškinti, kaip tai gali atrodyti, kai prakeikiame žmogų: tai, kai pasakome kažką skaudaus apie žmogų ir jis sutinka su tuo, tai naudojama dvasinėje plotmėje prieš tą asmenį. Tai atveria duris priešui ir tai paveikia to žmogaus gyvenimą. Tai tampa prakeikimu. Pavyzdžiui, kai man buvo 12 metų, žmogus, turintis autoritetą mano gyvenime, mane prakeikė. Man buvo pasakyta, kad aš esu kvaila. Visą savo gyvenimą tikėjau, kad esu idiotė ir kovojau su mažesne saviverte, gėda ir nesaugumo jausmu. To pasekoje, beveik visą gyvenimą stengiausi įrodyti žmonėms, kad nesu kvaila, kad jie matytų mane kaip inteligentišką asmenį, kuris gali nuveikti kai ką svarbaus. Todėl tapau medicinos sesele, kad įrodyčiau pasauliui, jog nesu kvaila. Nuo to laiko Dievas mane išpirko, ir dabar žinau, kas aš esu Jame, ir galiu nugalėti situacijas, kai priešas bando sukelti jausmą dėl kitų pranašų sėkmės. Aš sulaužiau tą prakeikimą vėliau gyvenime, kai supratau šį mokymą ir buvau išlaisvinta. Šlovė Dievui! Prakeikimai gali būti tokie: „Tu niekada nieko gero nepadarysi.“ „Tu mane visiškai nuvili.“ „Aš tavęs nekenčiu, norėčiau, kad tu būtum miręs!“ „Tu negražus arba storas, arba niekam tikęs ir t.t.“, arba, kai žmogus išsityčioja viešai. Kartais tėvai, mokytojai, bendraamžiai ar net pastoriai gali piktnaudžiauti savo autoritetu ir naudoti manipuliaciją, kuri pasireiškia gėda, pasmerkimu ar kaltinimu, kad kontroliuotų žmogų. (Kita piktnaudžiavimo autoritetu forma). Prakeikimai yra priešo strėlės, kurios yra naudojamos, kad sabotuotų jus užtarimo tarnystėje, ir bet kurioje kitokioje tarnystėje. Jei jų neišvalysite, jūsų žaizdos gali trukdyti jūsų tarnystei, skaudindamos kitus, dažnai net nesąmoningai.
INTERPRETACIJA: Jėzus yra Liūtas, kuris viską prižiūri ir yra už mus. Mes žinome, kad kova priklauso Jam! Liūtas ir kaip Jis stovėjo ant uolos, priminė Aslaną iš „Narnijos“ serijos. Vėliava buvo tvirtai įsmeigta uoloje, kas reiškia, kad ji nebus pajudinta! Jėzus yra tvirtas pamatas, tvirta uola, ant kurio mes stovime. Jis taip pat yra mūsų Uola, mūsų Tvirtovė ir mūsų Šaddai (Ps 91:1-2). Jame mes turime pasitikėjimą ir drąsą, stiprybę ir uolumą, bet svarbu vaikščioti poilsyje, ramybėje ir ne baimėje. Skatinu jus neatsitraukti nuo užduoties. Neleiskite nusivylimui ar baimei valdyti savo širdies. Kai kurie iš mūsų nuolat turi komitetų susirinkimus su baime ir priima sprendimus remiantis jos patarimais. Aš tai suprantu! Bet kai suvokiate, kad pasirinkote baimę vietoj tikėjimo/pasitikėjimo, atsiprašykite ir vėl atsistokite! Mindykite baimės ir depresijos galvas, nes mes turime teisę tai daryti! (Luko 10:19). Aš mokausi kovoti iš Dievo ramybės ir poilsio vietos, bet kartais pamirštu, kas esu ir Kieno aš esu. Prisiminkite Romiečiams 16:20 „Dievas, ramybės Dievas, netrukus sutraiškys šėtoną po jūsų kojomis. Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūna su jumis.“
ŠVENTASIS RAŠTAS: Savo rankose jis laiko žaibą,nurodo jam, kur trenkti. Job 36:32
Tebūna šlovinamas Viešpats, mano Uola! Jis lavina mano rankas kovai ir mano pirštus mūšiui. Ps 144:1
Jūs, kurie gyvenate Elyon (Aukščiausiojo) pastogėje, kurie praleidžiate naktis Šaddai šešėlyje (po Dievo Apsauginiu Artumu), kurie sakote Adonai: „Mano prieglobstis! Mano Tvirtovė! Mano Dievas, kuriuo pasitikiu!“ – Jis išgelbės jus nuo medžiotojo spąstų ir nuo nelaimės rykščių; Jis uždengs jus savo sparnais ir po Jo sparnais rasite prieglaudą; Jo tiesa yra skydas ir apsauga. Jūs nebijosite nakties siaubų ir dieną skriejančių strėlių... Ps 91:1-5
Todėl Viešpats Dievas taip kalba: „Štai ant Siono dedu akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą: kas pasitiki juo, tas nedreba iš baimės.” Iz 28:16
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Jono 1:4-5
Nes niekas negali padėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau buvo padėtas, o tai yra Jėzus Kristus. 1 Kor 3:11
Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Luko 10:19
Tai yra vaizdas, panašus į tai, ką mačiau, kai pučiau šofarą. Aš stovėjau ant uolų, išsikišusių virš slėnio žemiau.
https://thepropheticbride.wordpress.com/2024/10/08/vision-410-part-2-the-battle-of-the-intercessors/