2020 m. rugsėjo 13 d. sekmadienio vakaras
Sosto patalpoje šlovinau ir garbinau Jėzų. Šį kartą sunkiai man sekėsi ateiti į Jo artumą su džiaugsmu. Šiek tiek pasidalinsiu savo asmenine patirtimi, kad tai galėtų ir jus padrąsinti. Aš atėjau pas Viešpatį verkdama ir klausiau, ką man daryti, nes susidūriau su sunkiu šeimyniniu dalyku. Nenoriu askleisti labai daug detalių, nes tai asmeniška, bet noriu parašyti, kaip Viešpats mane padrąsino, kad, viliuosi, ir jūs būtumėte padrąsinti. Stengiausi džiaugtis, bet ir toliau verkiau. Nusprendžiau pradėti melstis ir beveik iš karto pradėjau skelbti 91-ą psalmę. Ją skelbiau pirmiausia virš daugelio žmonių ir organizacijų, kuriuos esu susirašiusi į sąrašą. Užbaigusi deklaruoti sąrašui, aš pradėjau savo dvasinę kelionę ir deklaruodama psalmę, atsiradau vietovėje, kuri buvo nusiaubta ugnies. Stovėjau kairėje siauro purvino kelio pusėje tarp to, kas atrodė kaip palapinės ar laikini pastatai. Kitoje kelio pusėje link manęs ėjo nusiminusi moteris. Galvą ji buvo prisidengusi skarele ar kažkuo panašiu, ji verkė. Supratau, jog tai prieglobsčio stovykla. Pasidalinau su ja savo viltimi ir pasistengiau ją padrąsinti. Bet pati būdama apsiverkusi, aš ten ilgiau neužsibuvau ir sugrįžau prie baltojo suolelio paskendusi ašarose. Jėzus paėmė mane už ankos ir mes nulipome laiptais ir nuėjome link Dievo tarybos tarpdurio. Įėjau į vidų, bet negalėjau labai gerai matyti. Pažvelgiau dar kartą ir šį kartą aš aiškiai mačiau kažkokį žmogų sėdintį prie stalo ir kažką rašantį į knygą. Jėzus tada pasakė, jog geri darbai, kuriuos aš dariau yra įrašomi ir jog jie yra malonūs Dievui. Prie manęs prisiartino angelas, norėdamas padrąsinti ir pasakė: “Būk ištikima, būk stropi, nes artinasi tavo atlygis.” Tai privertė mane nusišypsoti ir akimirkai aš nustojau verkti. Ech. Aš esu turėjusi dar vieną regėjimą apie šventuosius, kurie įrašo į knygas tai, ką mes darome (Nr. 204). Man priminė ištrauką iš Gal 6:8-9 “Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!” Jėzus taip pat paskatino mane, kad savo situacijoje dėl šeimos reikalų parodyčiau gailestingumą. Prašau pasimelskite mums išminties. Dievas visada eina priekyje mūsų, mums tik reikia pasitikėti Juo. Būkit padrąsinti.
Melskitės už prieglobsčio ieškančius žmones ir už viso pasaulio žmones, kurie vargsta dėl gaisrų nuniokojimo. Daugelis neteko savo namų ir jiems tenka ieškotis vietos. Pasimelskite, kad jie išgirstų juos kviečiantį Jėzų ir bėgtų pas Jį!