Karalius Dovydas turėdamas stiprią ir galingą to meto valstybę ir kariuomenę, sumano suskaičiuoti Izraelio žmones (žr. 2 Samuelio 24 ir 1 Metraščių 21).
Nėra nuodėmės suskaičiuoti žmones, tačiau reikia suprasti, kas vyko Dovydo širdyje. Izraelio žmonių suskaičiavimas reiškė jų įtraukimą į kariuomenę, tų, kurie dar nebuvo įtraukti, ir aiškaus jų skaičiaus išsiaiškinimas, kad įvertinti savo jėgas ir suplanuoti kokį nors puolimą, užimti kokią teritoriją. Izraelio žmonės priklausė Dievui ir Dovydas be Dievo leidimo negalėjo imti ir pasididinti savo kariuomenę. Toks poelgis rodo, jog jo širdyje užgimė išdidumas, tuščia garbė, o tai lėmė norą turėti DAUGIAU kariuomenės, norą užkariauti DAUGIAU teritorijų nei Dievas davė. Jis troško DAUGIAU.
Dovydo kariuomenės vadas atsakė Dovydui: "Tepadaugina Viešpats, tavo Dievas, savo tautą šimteriopai! ... Kam gi to reikia mano viešpačiui [karaliui]? Kodėl jis turėtų užtraukti Izraeliui kaltę? (1 Met 21:3) Bet Dovydas laikėsi savo.
Šie žodžiai taip pat rezonuoja su ankstesniu Dievo pasakymu Dovydui, kai jis nusidėjo su Batšeba: "Jei tai būtų buvę per maža [turimos valdžios, turtų, moterų ir t.t.], būčiau dvigubai daugiau davęs". (2 Sam 12:8)
Noras turėti DAUGIAU, nei Dievas davė. Nepasitenkinimas tuo, ką turi, veda į nuodėmę.
"Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo." (1 Tim 6:8-9)
Suskaičiavus žmones (tai užtruko apie 10 mėnesių!), Dovydas gailisi ir prašo Viešpaties atleisti jam kaltę: "Tai darydamas, Viešpatie, sunkiai nusidėjau. Maldauju atleisti savo tarno kaltę, nes pasielgiau labai kvailai". (2 Sam 24:10) Dovydas mylėjo Viešpatį, bet jis buvo žmogus ir žmogus nėra tobulas, jis suklysta, bet jei iš tiesų myli Dievą, tada pas jį visada sugrįžta.
Dievas skiria bausmę už nuodėmę - per tris dienas nuo maro žūva 70.000 žmonių! (2 Sam 24:15) Tokia yra šios nuodėmės pasekmė. Valstybių vadovų nuodėmės daro milžinišką įtaką tautai. Jei jie eina su Dievu - tauta laiminama, jei jie gyvena nuodėmėje, elgiasi pažeisdami Dievo įsakymus - tautą ištinka rykštės: ligos, karai, badas, kitos nelaimės. Tas pats galioja ir kitiems vadovams: ministrams, merams, seniūnams, įmonių direktoriams, ir šeimos galvai - vyrui. Pavaldumas yra labai svarbu Dievo akyse ir nuo vadovo poelgių priklauso jo pavaldinių gerovė: tautos, valstybės, seniūnijos ar šeimos.
Todėl parašyta: "Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą." (1 Tim 2:1-2). Mes privalome melstis už prezidentą, už valdžioje esančius žmones, kad jie eitų su Dievu ir gyventų pagal Dievo širdį.
Įdomus pastebėjimas, jog Dievas Dovydui dėl šios nuodėmės įsako pastatyti aukurą ant Morijos kalno. Tai tas pats kalnas, ant kurio Abraomas turėjo paaukoti savo sūnų, bet buvo sustabdytas, tas pats kalnas, kur vėliau, prabėgus 2000 metų, kitas Tėvas (Dievas) iš tiesų paaukojo savo Sūnų Jėzų. Tai tas pats kalnas, apie kurį kalbėjo Mozė kaip apie Viešpaties buveinę (Įst 12:11). Tai tas pats kalnas, kur Dovydo sūnus Saliamonas pastatė Šventyklą (1 Met 22:1). Tai tas pats kalnas, nuo kurio Jėzus valdys visus žmones (žr. Izaijo 2:2-4). Dovydas vis mąstė, kurioje vietoje reikėtų pastatyti Šventyklą (žr. Ps 132:1-5), ir kai Dievas priėmė jo auką, nuleisdamas ugnį iš dangaus (žr. 1 Met 21:26) ant Morijos kalno ir maras liovėsi, Dovydas suprato, jog tai yra ta vieta! Prakeikimą Dievas pavertė į palaiminimą. Taip nutinka tiems, kurie myli Viešpatį.
Netrokškite to, kas viršija jūsų galimybes, nes tai veda į nuodėmę. O nuodėmė turi pasekmes. Dovydas troško turėti didesnę kariuomenę nei Dievas davė, bet galiausiai ji tapo mažesnė nei kad buvo (dėl maro mirė ir jo kariai).
Panašiai ir noras laimėti loterijoje - nuodėmė. Tai troškimas turėti DAUGIAU nei Dievas davė. Noras "apeiti" Dievą ir kitu keliu pasiimti tai, ko trokšta širdis.
"Viešpatie, mano širdis neišdidi
ir mano žvilgsnis neišpuikęs,
Nesiekiu didelių dalykų,
to, kas prašoka mano jėgas.
Priešingai, esu patenkintas ir ramus;
kaip vaikas ramus ant motinos kelių,
taip rami širdis mano krūtinėje."
(Ps 131:1-2)
Prašykite Dievo ir Jis jums suteiks. Tik žiūrėkite, koks motyvas. "Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote - TIK SAVO įnoriams patenkinti." (Jok 4:3) Ar prašote to dėl išdidumo ir garbės, ar norite to, kad galėtumėte tarnauti Dievui ir padėti kitiems. Jeigu reikia pinigų ar kitų išteklių, kad pasirūpintumėte artimaisiais, kad vykdytumėte Dievo tarnystę - prašykite ir Dievas aprūpins. Jei trokštate pralobti dėl garbės, kad galėtumėte pasipuikuoti prieš draugą, kaimyną ar bendradarbį, tada būkite atsargūs, nes užgimė nuodėmė.
Kai meldžiatės ir kažko prašote Dievo, ištirkite save ir pagalvokite, ar tyra širdimi meldžiatės, ar jūsų motyvas yra tyras, nesavanaudis.
Taip pat melskitės už valstybių vadovus, tiek gerus, tiek blogus. Jiems visiems reikia išminties ir Dievo pagalbos.
Ir nepamirškite, bet kokia nuodėmė turi pasekmes.
BIBLIJOS PERLAI
2020-03-05