Galbūt Mozės istoriją reikėtų pradėti nuo įvykio, kuris įvyko daugybę metų dar prieš gimstant Mozei. Nusikelkime į Jokūbo laikus. Prisiminkime tą įvykį, kai buvo išprievartauta Jokūbo duktė Dina. (Pradžios knygos 34 skyrius). Jokūbo žmonos Lėjos duktė "nuėjo aplankyti kai kurių krašto moterų. Šalies vado Hamoro Hivo sūnus Sichemas pamatė ją, pasigrobė ir jėga privertė su juo gulėti. <...> Jokūbas išgirdo, jog Sichemas išniekino jo dukterį Diną." Bet Jokūbas dėl to nieko nedarė... Grįžę iš laukų Jokūbo sūnūs apie tai sužinojo. Vyrai buvo "pritrenkti ir degė pykčiu". Tuomet Jokūbo sūnūs sumano klastingą dalyką - jie sutinka Sichemui atiduoti Diną į žmonas, bet tik su viena sąlyga, jog Sichemas ir visi jo vyrai apsipjaustys. O tuomet "trečią dieną, kai jie dar kentėjo skausmus, du Jokūbo sūnūs - Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė miestą ir išžudė visus vyriškius." Taigi, dėl Jokūbo neryžtingumo šiame reikale, jo du sūnūs padarė dalyką, uždėdami šią dėmę ant Jokūbo šeimos. Bet Jokūbas vėl nieko nesiėmė daryti dėl šitokio nevaržomo savo sūnų pykčio. Tačiau jis to nepamiršo...

Prabėgo nemažai laiko, ir jau prieš pat mirtį Jokūbas pasišaukė savo sūnus, kad galėtų juos palaiminti... arba prakeikti... Jo sūnums susirinkus aplink jį, jis pradėjo kalbėti. Pirmiausia jis ištarė dalykus, susijusius su Rubenu. O toliau jis štai ką pasakė Simeonui ir Leviui:
"Simeonas ir Levis yra broliai, jų peiliai – smurto ginklai. Tenedalyvauja mano siela jų taryboje, tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę, nes kai jie įniršta, žudo vyrus, ir kai jiems malonu, luošina jaučius. Tebūna PRAKEIKTAS JŲ ĮNIRŠIS, nes jis nuožmus, IR JŲ PYKTIS, nes jis žiaurus! Padalysiu juos Jokūbe, išblaškysiu juos Izraelyje." (Pradžios 49:5‭-‬7)

Taigi, Simeonas ir Levis užsitraukia tėvo prakeiksmą. Nuo to momento jų gyvenimai pradeda tekėti visiškai kita kryptimi... Šie du broliai buvo pažymėti pykčio prakeiksmu. Dabar jų likimai turi atitikti išsakytą prakeiksmą. Ir ne tik šių dviejų žmonių likimai buvo pakeisti, bet ir visų jų būsimų palikuonių gyvenimai buvo pažymėti prakeiksmu.

Nuo to laiko, kai Levio tėvas Jokūbas išsakė prakeiksmą savo sūnui, prabėgo daugybė metų. Nei Jokūbo, nei paties Levio jau nebebuvo šioje žemėje. Tačiau Levio palikuonys vis dar buvo pavergti išsakyto prakeiksmo. Biblijoje rašoma, jog "vienas vyras iš Levio giminės paėmė sau žmona vieną iš Levio giminės moterų. Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų." Tas sūnus buvo Mozė. Mozei teko Dievo paskirta užduotis išvesti izraelitus iš Egipto vergovės. Dievas sakė Mozei: "nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi."

Taigi, Mozė gavo svarbią užduotį. Tačiau... jis buvo pavergtas pykčio... jį tebekamavo Jokūbo uždėtas prakeiksmas jo protėviui Leviui.

Prisiminkime, kaip Mozė supyko, kai pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrają. Ką darė Mozė, apimtas pykčio? "Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis užmušė egiptietį ir paslėpė smėlyje". Nevaldomas pyktis...

Taip pat prisiminkite, tą epizodą, kai Mozė kalbėjosi su Dievu ant Sinajaus kalno. "Baigęs kalbėtis su Moze ant Sinajaus kalno, Viešpats padavė jam Sandoros plokštes - akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu." Ar galit įsivaizduoti, jog rankose laikote ploštes, įrėžtas Dievo pirštu? Ar įmanoma suvokti, kokį vertingą dalyką laikote? Biblijoje dar kartą net pabrėžiama, koks tai vertingas dalykas: "Plokštės buvo Dievo darbas, o raštas - Dievo raštas, įrėžtas plokštėse". Bet Mozė... Jis leidosi nuo kalno, o Dievas jam buvo pasakęs, jog izraelitai nusiliedino veršį ir aukoja jam aukas. Taigi, "prisiartinęs prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokius, Mozė ĮNIRŠO. Jis metė plokštes iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje. Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynes į dulkes, išbėrė į vandenį ir pagirdė juo izraelitus." Taigi, Mozė, kaip ir reikėjo tikėtis, apimtas įniršio sudaužė plokštes - Dievo darbą... ir dar jis privertė izraelitus išgerti vandens, į kurį buvo supyles veršio dulkes... Vau!

Dar vienas įvykis buvo šis (žr. Skaičių 20 skyrių)

"Bendrija neturėjo vandens. Todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Verčiau būtume žuvę, kai mūsų giminės žuvo Viešpaties akivaizdoje! Kodėl atvedėte Viešpaties bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti? Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“

O Viešpats tarė Mozei:

„Paimk lazdą, surink bendriją tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją bei galvijus“.

Taigi, Viešpats paprasčiau pasakė, jog nueikite prie uolos, tu, Moze, įsakyk uolai duoti vandens ir tuomet bus vandens. O ką padarė Mozė?
Iš to, ką jam kalbėjo izraelitai, galima tikėtis, jog Mozė buvo apimtas pykčio. Taigi, štai kas nutiko:
"Mozė paėmė lazdą, buvusią Viešpaties akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir tarė jiems: „Klausykitės, jūs maištininkai! Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?“ Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai."

Taigi, Mozė nepaklausė Viešpaties tiksliai taip, kaip Jis sakė. Dievas neliepė Mozei šiurkščiai kalbėtis su izraelitais, ir Jis neliepė trenkti į uolą su lazda, ir dar du kartus...

Tuomet Dievas pasakė Mozei štai ką:
Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraelitų akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau“.

Daugelis Biblijos skaitytojų galvoja, jog būtent dėl šio įvykio, Mozė nebegalėjo įvesti izraelitų į pažadėtąją žemę. Tačiau tiesa visai kita. Mozės misija buvo nutraukta, nes tam kelią pastojo demonas. Jo atveju, tai buvo pyktis. Šis demonas, kuris įėjo per Mozės protėvį Levį, sutrukdė Mozei įžengti į PILNĄ pašaukimą, kurį jam buvo numatęs Dievas. Jo užduotis nebuvo iki galo įvykdyta. Tas demonas Mozei kenkė visą jo tarnystės laiką, kol galiausiai buvo peržengta riba. Kitaip sakant, demonai stengiasi mums sutrukdyti vykdyti Dievo valią, o jei visgi vykdome, tuomet jie stengiasi visais įmanomais būdais mus apriboti. Išvada tokia, jog reikia siekti pilno išlaisvinimo tam, kad efektyviai tarnautum Dievui ir galėtum padaryti viską, ką Jis yra tau numatęs.
 

BIBLIJOS PERLAI

2021-11-05