2018 m. kovo 29 d.

Perspėjimas, tai sunkus regėjimas. Man nuo jo pasidarė bloga.

Iš Sosto patalpos, nuėjau savo įprastu keliu iki regėjimų vietos. Mano draugė pasitiko mane, bet šį kartą pastebėjau, jog daugiau šventųjų man mojavo, kad prie jų prisijungčiau. Mano draugė nuėjo kartu su manimi, kad prisijungtume prie kitų ir pasijaučiau apsupta grupės šventųjų. Tai labai padrąsino. Bet dabar aš suprantu, kodėl…

Regėjimas atsivėrė man matant tamsią vietą su joje esančiu kupinu blogio padaru ties 11-ta valanda ir liepsnomis mano dešinėje. Žinojau, jog žiūriu į pragaro vietą. Mane iškart apėmė pykinimas. Piktas padaras buvo didžiulis, turėjo juodus ragus, juodą veidą ir raudonas akis, kas man priminė demoniškai atrodančią buliaus/jaučio galvą. Jo krūtinė buvo stambi ir šlykšti. Žinojau, jog jis turi aukštas pareigas hierarchijoje, su daug valdžios, ir buvo paskirtas vadovauti kitoms blogoms būtybėms ir vietoms. Jis stovėjo virš juodos uolos ir žvelgė į tai, kas buvo ugnies ežeras.

Žemiau jo buvo urvai/vienutės juodoje uoloje ir aš supratau, jog tai yra vietos, kuriose kankinami žmonėms. Girdėjau riksmus ir verkimą, kai kažkas buvo plakamas. Taip pat girdėjau grandines. Tai buvo taip bloga; taip baisu. Mane taip pradėjo pykinti. Nejutau karščio ar kvapo. Jėzus mane nuo to apsaugojo, bet jutau beviltiškumą, neviltį, tamsą, liūdesį, skausmą, apgailestavimą, pyktį ir baimę.

Tada mano vaizdas pasikeitė ir aš dabar galėjau matyti kiek žemiau to didžiulio padaro, taigi aš žiūrėjau ten, kur ką tik stovėjau ir mačiau šiek tiek daugiau urvų savo dešinėje, esančių juodoje uoloje ir ugnies ežerą, esantį mano kairėje. Supratau, jog yra daugiau sielų kiekviename iš tų urvų ir jos ten kankinamos. Blogųjų dvasių nebuvo niekur aplink, nes Jėzus stovėjo čia su manimi.

Iš pradžių, aš Jo negalėjau matyti, bet žinojau, kad [šią vietą] galiu matyti tik dėl Jo šlovės. Tada mano vaizdas vėl pasikeitė, ir dabar aš stovėjau arčiau ugnies ežero, kuris buvo mano dešinėje ir Jėzus dabar aiškiai stovėjo tiesiai prieš mane ant juodos uolos “kranto”. Jis buvo maždaug apie tris metrus nuo manęs. “Krantas” man priminė vulkaninę juodą uolą, kurią aš mačiau būdama Havajuose. Ežero liepsnos buvo aukštos ir skaisčiai oranžinės. Iš ten girdėjau labai daug riksmų ir dejonių.

Tada išvydau sielą ežero pakraštyje, kai ji stengėsi iš ten ištrūkti. Tai nėra krantas, kur tu gali tiesiog išlipti. Ten yra kraštas ir staigus kritimas žemyn [skardis]. Vargšė siela pasakė Jėzui: “Meldžiu, atleisk man! Padėk man, Jėzau! Duok man tik lašelį vandens ant liežuvio – tik lašelį!”

Išvydau kaip Jėzus pasisuko į tą sielą ir pasakė: “Turėjai daug progų atgailauti iki tau numirštant, bet tu atsisakei.” Jėzus buvo toks liūdnas. Vos galėjau tai ištverti. Tai buvo taip nepaprastai liūdna. Nemačiau jos veido. Supratau, jog pragaras yra tikras, turi skirtingus lygius ir jog tai amžina. Ak, Viešpatie. Žmonės, atiduokite savo gyvenimus Kristui! Nedelskite ilgiau!!!

https://thepropheticbride.wordpress.com/2018/03/26/vision-48-a-peak-into-hell/