2018 m. spalio 17 d.
Garbinau ir šlovinau Sosto patalpoje ir vėl aš giedojau senuosius himnus. Juokinga tai, jog būdama paauglė aš skųsdavausi mamai, kad jie yra per lėti ir nuobodūs. O dabar štai, aš juos giedu Sosto patalpoje (bet greitesniu tempu!). Niekada nenuvertinkite savo motinos pamokymų giesmėje ar žodžiu.
Šiandien aš padariau kai ką naujo savo dvasinėje kelionėje. Aš atsiradau vietovėje, kuri buvo nuniokota uragano Michaelio. Tai galėjo būti Meksikos paplūdimys, bet nesu tikra. Pasimeldusi 91-ą psalmę, aš stovėjau ant paplūdimio kartu su savo ereliu, buvau apsiginklavusi. Aplink buvo angelų ir aš išgirdau Jėzų sakant: "Melsk vietovei išgijimo." Taigi, pasimeldžiau atstatymo ir išgydimo malda, skelbdama, jog vietovė priklauso Viešpačiui Dievui. Pasakiau Rašto ištrauką ir tuomet įsmeigiau vėliavą su ant jos pavaizduota Liūto galva į paplūdimio smėlį. Padariau viską, ką galėjau. Mačiau tos vietovės galiūną arba dvasinį valdovą, bet supratau, kad neturėčiau įsitraukti. Tai ne mano mūšis.
Po laiko praleisto su Jėzumi ant suolelio, tą vizitą aš pasilaikysiu sau, aš nuėjau į regėjimų vietą. Susitikusi su keturiais savo šventaisiais draugais, aš pasisveikinau su šventųjų grupe, kaip kad visada darau, ir pasisukau į ekraną. Ekrane išvydau iš debesų sudarytą milžino veidą iš profilio, jis pūtė galingą vėją į vandenyną. Vėjas suformavo debesis, kurie pavirto į didelius audros debesis su daugybe galingų žaibų blyksnių, kurie suduodavo tiesiai žemyn. Tuomet audra buvo virš miesto su aukštais pastatais ir prasidėjo kruša. Kruša buvo didžiulė - nes aš mačiau kaip sudūžta automobilio langai tik nuo vieno krušos gabalo, o taip pat kitų transporto priemonių stogai būdavo labai apgadinami ir įlaužiami. Žmonės, šoko ištikti, bėgo ieškodami, kur pasislėpti. Vienas vyras, vilkintis kostiumą, stengėsi apsaugoti savo galvą, prisidengdamas verslo lagaminėliu. Krušos gabalai atrodė panašaus dydžio kaip milžiniški greipfrutai arba melionai (cantaloupe), o mažiausi jų buvo teniso kamuoliuko dydžio. Tai bus labai niokojanti audra. Jėzus sakė, kad bus žmonių ir gyvūnų aukų. Vaizdas buvo kaip iš kokio apokaliptinio filmo.
Paklausiau Jėzaus, ar tai įvyks kažkur Kinijoje, nes visi žmonės buvo tamsiais plaukais ir azijietiškos išvaizdos ir Jis atsakė: "Ne." Paklausiau, ar tai įvyks Japonijoje ir Jis atsakė: "Taip." Sugrįžusi į regėjimą ir atidžiau pažiūrėjusi, mačiau, jog verslininkas atrodė kaip japonas. Aš paklausiau Jėzaus, kodėl toks neįtikėtinas nuniokojimas ir Jis atsakė: "Jiems reikia atgailauti dėl stabmeldystės! Aš esu vienintelis Dievas, Vienintelis, kuris gali juos išgelbėti." Taip pat japonų tauta turi reikalų su savižudybės prakeiksmu. Viskas prasidėjo maždaug 1100 metais kaip savižudybės ritualas atliekamas smurajų, kad atstatytų garbę, atlikdami sepuku arba harakiri, o samurajų žmonos - džigai. Šiandien, savižudybė vis dar laikoma kaip garbingas veiksmas, kuris atperka klaidas, nors teisiškai sepuku buvo panaikintas devyniolikto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Prakeiksmas taip pat dengia ir šalies vaikus, jų savižudybių rodiklis yra vienas aukščiausių pasaulyje. Tai labai liūdina Jėzų, nes Jis yra Vienintelis, kuris gali atpirkti nuodėmes, už kurias jis vieną kartą ir už visą pasaulį numirė. Jis VIENINTELĖ viltis. Melskitės už Japoniją.
https://thepropheticbride.wordpress.com/2018/10/17/vision-115-pray-for-japan/