Garso įrašas anglų kalba: https://www.youtube.com/watch?v=eq6QaYgh3yU
Žemiau pateiktas vertimas nuo įrašo pradžios iki maždaug 26 minutės.

***

- Kas yra tikras atsivertimas? Noriu jus pakviesti pasiklausyti vienos mano draugės liudijimo, kuri patyrė atsivertimą su Dievu ir atidavė visą savo gyvenimą Jėzui. Jos vardas yra CJ, ir Dievas ją stipriai naudoja dvasinėse dovanose ir aš žinau, jog ji turi vaisių savo gyvenime ir meilę Kristui. <...> Ji turi nepaprastą liudijimą apie tai, kaip ji surado Jėzų. Ji yra krikščionė jau keletą dešimtmečių, bet norėčiau, jog ji pasidalintų savo istorija, kaip ji sutiko Dievą pačioje pradžioje.

- Aš užaugau [JAV] Vidurio vakaruose. Vaikystėje lankiau Liuteronų bažnyčią, o vėliau įvairias bažnyčias, nepriklausančias jokioms denominacijoms. Jos savo supratime buvo arti baptistų bažnyčių, jos netikėjo angelų apsilankymais ar kažkuo panašiu. Šios bažnyčios manė, jog tai praeities dalykai, jog tai šiuo metu nebevyksta. Ir taip aš buvau užauginta. Aš labai intensyviai stengiausi surasti Kristų. Mane mokė, jog jei aš bažnyčios susirinkimo metu iškelsiu į viršų rankas ir kartosiu žodžius, kokius vedantysis sako, tuomet aš būsiu atgimusi iš Dievo. Dariau tai daug kartų, bet žinojau, jog nieko viduje neįvyko. Nebuvau patyrusi to, ką Biblija vadina, “Šventosios Dvasios paliudijimas”, taip pat neturėjau to, ką Biblija vadina “Nenusakomas džiaugsmas”, ir tikrai neturėjau “Ramybės, kuri pranoksta bet kokį pažinimą”. Ir taip pat aš neturėjau visos Visatos Kūrėjo, gyvenančio manyje. Vis dar jaučiausi viduje tuščia ir pasimetusi tamsoje ir jaučiau, jog pateksiu į pragarą.

Dalyvavau daugelyje konferencijų su pastoriais, stengdamasi surasti Kristų. Nuo septyniolikos metų klausinėjau visų: tiek pastorių, bažnyčios vadovų, sekmadieninių mokyklų mokytojų. O kartą nekrikščioniškų knygų autorius mane bandė įtikinti, jog aš esu atgimusi iš Dievo, nes aš iškėliau susirinkimo metu rankas ir paprašiau Jėzaus ateiti į mano širdį. Bet žinojau, jog nesu atgimusi iš Dievo ir taip pat žinojau, jog Biblija niekur nemoko, jog tu tiesiog turi iškelti rankas, paprašyti Jėzaus ateiti į tavo širdį ir tu esi išgelbėtas. Niekur niekada nebuvo Biblijoje aprašyto tokio dalyko. Žinojau, jog tai tiesiog religingumas, toks dalykas, kurį jie religijoje sugalvoja. Taigi, tai buvo visiškai ne pagal Raštą. Žinojau tai. Bet vis tiek tai bandžiau, nes galvojau, jog galbūt tai suveiks. Bandžiau tai daug kartų, bet nieko neįvyko. Tada vėl ir vėl bandžiau. Kai tik sužinodavau, jog atvažiuoja koks evangelistas į miestą, į bažnyčią, aš stengdavausi ten nueiti, bet niekada tai nesuveikė, nepaisant to, kaip labai aš to norėjau.

Būdama paauglė, aš pabėgau iš namų, nes namuose buvau nelaiminga, jie manęs nesuprato, kaip aš vaikščiojau aplink verkdama ir kartodama, kaip labai aš norėjau Jėzaus, jie sakė, jog gana, tu iškėlei rankas, paprašei Jėzaus ir to užtenka. Vis dėlto, palikau namus, būdama paauglė ir pradėjau dainuoti klubuose, nors ir buvau tam per jauna ir tai buvo nelegalu. Taip pat aš ištekėjau labai anksti. Ir po nepavykusios santuokos, būdama skyrybų procese, aš pradėjau galvoti, jog galbūt aš nesu pašaukta, galbūt aš negaliu turėti Jėzaus, nes Dievas žino, aš padariau viską, ką galima po dangumi padaryti, kad Jį surasčiau, nežinojau, ką dar turėčiau daryti. Ir kadangi aš negaliu surasti Jėzaus, vadinasi aš turiu patenkinti savo poreikius kaip galima geriau. Aš negalvojau apie fizinius dalykus kaip maistas, drabužiai ar pastogė, bet aš galvojau apie seksą, nes kai esi susituokęs ir pastoviai tuo užsiimi, ir kai viskas staiga nutrūksta, tada kūnas nebūna tam pasiruošęs ir atsiranda sunkumų. Aš to dar nedariau, bet širdyje jau buvau nusprendusi patenkinti savo poreikius kaip galima geriau, kad ir kaip tai gausis.

Kai jau buvau padariusi šį sprendimą savo širdyje, nors dar nieko ir neįvykdžiusi, mano draugė pakvietė mane apsistoti pas ją, jos vyrą ir vaikus, nes pasilikti tame bute, kur buvau su visais prisiminais apie buvusį vyrą nebuvo gerai. Nusprendžiau persikelti pas ją trumpam laikui, galbūt kokiai porai mėnesių. Pakuodama daiktus ir dėžes persikraustymui aš radau vieną knygą, kurią ilgą laiką turėjau, bet dėl įvairių priežasčių, aš nebuvau jos skaičiusi, ji vadinasi “Ramybė su Dievu” [Peace with God] parašyta Billy Graham. <...> Atsiverčiau ją ties skyriumi, kur parašyta “Kaip ir kur pradėti”, kuris buvo maždaug knygos viduryje ir pradėjau skaityti. Skaičiau skyrių, kuris vadinasi “Kas yra atgaila” ir sekantis skyrius buvo pavadinimu “Kas yra tikėjimas”. Billy Graham atgailos skyriuje paaiškina, jog atgaila reiškia, kur kas daugiau nei tiesiog “atsiprašau”, atgaila tai toks dalykas, kai tu taip gailiesi, jog tu daugiau to nebedarysi, tu nusigręži nuo tos nuodėmės. Toliau kalbėdamas skyriuje apie tikėjimą, jis davė pavyzdį apie žmogų, kuris ėjo ant įtempto laido virš Niagaros krioklio stumdamas karutį su 200 svarų [90 kg] purvo jame. Žmonės jį džiaugsmingai sveikino. Ir žmonėms jį sveikinant, jis paklausė: “Kiek iš jūsų manote, jog aš galiu pervežti 200 svarų sveriantį žmogų karutyje virš Niagaros krioklio? Ir žmonės tam džiaugsmingai pritarė, tada jis pamatė vieną labai džiaugsmingai pritariantį jaunuolį ir pasakė: “Gerai, tu sekantis”. Ir jaunuolis atsisakė, nors ir sakė, kad jis tuo tiki, ir gal net ir galvojo, jog tiki, bet tiesa buvo ta, jog jis netikėjo pakankamai, kad atsisėstų į karutį. Ir Billy Graham pasakė, jog tai ir yra, ką mes turime padaryti atėję pas Kristų – atsisėsti į karutį. Kitu atveju, asmuo niekada iš tiesų neatidavė viso savęs, šimtu procentų Kristui. Mes turime visą savo tikėjimą sudėti į Kristaus auką ant kryžiaus už mus ir į Jo valią mūsų gyvenimui. Ir jis taip pat rašė, jog yra įmanoma intelektine prasme tikėti, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, ir netgi jausti jam nuoširdžius jausmus, emocijas tokias, kaip meilė Dievui, teismo baimė, bet to neužtenka, nes mūsų valia turi būti visiškai palaužta prieš Dievo valią, tik tada mes esame tinkamai atsivertę Dievui. Ir prisimenu, kaip aš galvojau: “O, aš nesu tam pasiruošusi, kad mano valia būtų 100 proc. palaužta prieš Kristų.” Taigi, aš užverčiau tą knygą, bet žodžiai, kuriuos perskaičiau pasiliko su manimi. Žinojau, jog jie yra tiesa, bet negalvojau, jog esu pasiruošusi visiškai atiduoti savo gyvenimą Kristui. Spėju, jog niekas iš tiesų negalvoja, jog yra pasiruošę.

Taigi, persikėliau pas draugę, ir vieną naktį, kai ruošėmės eiti miegoti, draugė turėjo eiti miegoti į viršų, o jos vyras ir vaikas jau buvo viršuje. O aš turėjau eiti miegoti ant sofos. Ir aš sėdėjau su ta drauge prie stalo, pasišnekėti prieš einant miegoti. Prisimenu, kaip pasakiau: “Manau, jog jei Jėzus ištiesintų mano gyvenimą, tai aš galbūt atiduočiau jam savo gyvenimą.” O ji atsakė: “Na, aš nežinau, ar yra Dievas ar ne, bet man atrodo, jog jei Dievas yra, tai tu negali su juo derėtis. Jei tu tiki Dievą, tai tu tada darysi, ką tik jis bepasakytų. Ir jei yra bent vienas dalykas, kurio tu nenori daryti, na tai tada tai yra įrodymas, jog tu iš tiesų Juo netiki. Na, bet ką aš čia žinau. Einu miegoti. Labanakt.” Ir ji nuėjo, užlipo laiptais viršun. O aš tiesiog sėdėjau ir jaučiausi taip, lyg būčiau gavusi žaibo smūgį. Tie žodžiai buo tokie taiklūs ir kupini tiesos. Aš niekada nebuvau girdėjusi nieko panašaus niekur bažnyčiose. Ir tai netgi nebuvo jos kalba, ji nėra tokia, ji nėra toks įžvalgus asmuo. Tai tikrai buvo Kristus, tai turėjo būti Dievas.

Aš atsikėliau nuo stalo, ir mano viduje kažkas vyko, aš buvau tiesiog perdurta tais žodžiais. Ir aš niekada nebuvau vartojusi narkotikų, ar pasidavusi alkoholiui, nebuvau patyrusi artimų mirčiai patirčių, nieko į tai panašaus, nebuvau serganti, neregėjau regėjimo, aš buvau visiškai žvali, atsikėliau nuo stalo, ir nuėjau į sekantį kambarį, į svetainę, kur turėjau pasiruošti miegui sofą ir pradėjau eiti link sofos, kai staiga Jis ten buvo. Jėzus Kristus stovėjo tiesiog priešais mane, toks tikras, koks Jis gali būti. Aš galėjau Jį aiškiai matyti, ir Jis buvo savo prisikėlusiame kūne. Jis buvo visiškai žmogus. Aš buvau apstulbinta matyti kažką stovintį svetainėje, kai aš nieko negirdėjau įeinant. Bet visiškai žinojau, jog tai Kristus. Esu girdėjusi liudijimų ar pasakojimų iš žmonių, kuriuose jie sakė, jog matė dvasinę būtybę, apie kurią galvoja, jog tai Kristus. Bet aš jais netikiu, nes kai tu stovi priešais Kristų, tai yra labai aišku, kas Jis yra. Jis yra Dievas. Ir jis yra Dangaus ir Žemės Kūrėjas. Ir aš tikrai tikiu, nesvarbu ar tu gyvūnas, ar žmogus, ar augalas, ar gėlė, tu atpažinsi Dievą, dėl to neįmanoma suklysti.

Ir Jis prabilo ir pasakė: “Tu teisingai sakei, kai sakei, jog keliausi į pragarą.” Dabar prisiminus visus tuos žmones, kurie man sakė, kad aš keliausiu į dangų, sekmadieninių mokyklų mokytojus ir visus kitus, bet Jis pasakė: “Tu teisingai sakei, kai sakei, jog keliausi į pragarą.” Jis man parodė, jog yra du keliai sueinantys tarsi į V raidę ir mes stovėjome ant taško, kur V sueina į vieną. Ir mes žiūrėjome į du kelius. Ir mačiau kelią, į kurį rodė Jėzus, ir jis veda į pragarą ir kelio gale buvo pragaras ir tai buvo siaubinga ir baisu. Jis pasakė: “Tai kelias, kuriuo tu eini.” Tada jis parodė kitą kelią, to kelio gale mačiau dangų ir tai buvo nepaprastai gražu. Tai buvo visiška priešingybė ano kelio, vietoj tamsos buvo šviesa, buvo šokiai, muzika, džiaugsmas, juokas ir ramybė, ir iš ten sklido meilė. Ir aš žinojau, jog aš noriu būti ant to kelio ir aš taip pat žinojau, jog daugiau nebenoriu būti ant kito kelio. Jėzus pažiūrėjo į mane ir pasakė: “Tu gali patekti ant šio kelio, kuris veda į dangų, bet tai tau kainuos viską.” Bažnyčiose tu neišgirsi, jog tai tau kainuos viską, ten tik kalba apie malonę, bet Biblijoje yra parašyta, jog bet kas, kas užsiima melu niekada neįžengs į dangaus karalystę. Bet aš jums sakau tiksliai, kokius žodžius Jėzus man kalbėjo, aš Jo žodžių nepakeičiau, aš jums tiksliai sakau žodžius iš Jo burnos, lyg jiems būtų padarytas įrašas. Jis pasakė: “Tu gali patekti ant šio kelio, kuris veda į dangų, bet tai tau kainuos viską.” Aš sau pagalvojau “aš noriu patekti ant to kelio”.

Ir Jis pamatė tai, ką aš galvoju ir Jis atsakė į mano mintis. Jis man pasakė: “Tu netiki mano žodžiais – Biblija.” Aš pagalvojau, jog jei pasaulyje yra kas nors, kuo aš tikiu, tai tikrai turi būti Biblija ir jei man kas nors kitas taip pasakytų, tai aš būčiau ginčijusi su juo, nes tiesiog tuo nepatikėčiau, bet kai Jėzus tai pasakė, mano minys buvo, kas tai yra, kuo aš netikiu, nes žinojau, jog Jis sako tiesą, bet aš tiesiog nežinojau, kas tai yra, kuo aš netikėjau. Tada Jis vėl atsakė į mano mintis: “Tu nepasitiki vertimu, tu bijai, jog kažkas dingo ruošiant vertimą.” Ir aš žinojau, jog tai ką Jis sako yra tiesa, nes daug kartų buvau sau galvojusi, ypač jei kažką būdavo sunku priimti, ar padaryti, ar kažko, ko tikrai nenorėjau nustoti daryti, tada galvodavau, jog galbūt taip iš tikrųjų nėra kaip parašyta, nes galbūt kažkokia informacija pradingo vertimo metu. Kai aš suvokiau, jog tai tiesa, jog aš nepasitikiu vertimu, tada Jis man atsakė: “Tai yra mano atsakomybė, kaip Dievo, apsaugoti savo Žodį tau, bet tai yra tavo atsakomybė gyventi 100 procentų toje šviesoje, kuri tau duota”. Daugiau niekada nebeabejojau Jo Žodžiu. Aš tuoj pat padariau sprendimą, jog aš daugiau niekada nebeabejosiu Jo Žodžiu. Jis pamatė, jog aš priėmiau šį sprendimą, tada Jis tęsė ties kitu dalyku.

Jis pasakė, jog anksčiau savo gyvenime, aš mąsčiau, jog jei tik žinočiau atsakymą, kodėl gimsta neįgalūs vaikai, kodėl žmonės miršta iš bado, galbūt tuomet aš atiduočiau savo gyvenimą Kristui. Ir aš žinojau, jog tai yra tiesa. Aš esu kartą ar du per savo gyvenimą taip pagalvojusi. Aš buvau nustebinta, jog Jis prisiminė mane taip mąstančią. Nors buvo prabėgę daug metų, kai aš apie tai mąsčiau, bet Jis iškėlė tai dabar ir man suvokiant, jog aš taip mąsčiau, Jis pasakė: “Aš esu Viešpats, Aš niekada neprivalau tau atsakyti, bet tu tikrai privalai Man atsakyti.” Todėl aš iškart atgailavau, kad niekada taip daugiau nebemąstysiu. Aš nenorėjau išmesti galimybę būti išgelbėta, vien dėl to, jog reikalauju bet kokių atsakymų iš Dievo kaip tam būtinos sąlygos ar tikiuosi bet kokių Visagalio paaiškinimų.

Kai Jis pamatė, jog dėl to atgailavau Jėzus pasakė: “Aš esu Viešpats ir aš niekada nesidalinsiu savo šventykla su stabais. O tu turi stabų.” Aš pagalvojau “kokius stabus?” Aš niekada nesilenkiau jokiems paveikslams/statuloms nei katalikų bažnyčioje, nei kur nors kitur, nei jokiam Budai, niekur ir dėl to, jog niekada nesilenkiau jokiems atvaizdams, aš stengiausi išsiaiškinti, ką Jis turi omeny, kai Kristus sakė, jog turiu stabų, aš neturėjau nieko panašaus tarp savo daiktų, todėl nesupratau, ką Jis turi omeny. Tada Jis man priminė, jog aš sau galvodavau, jeigu tik susirasčiau tinkamą vyrą savo gyvenime, tada nebūčiau tokia vieniša ir tuščia viduje. Iškart supratau, jog tai tiesa. Aš taip jau keleą metų galvojau. Jis man pasakė: “Ieškoti dvasinio išpildymo kur nors kitur, o ne vien tik Manyje, yra stabmeldystė.” Ir tai buvo, ką jis turėjo omeny dėl stabų. Todėl turėjau dėl to atgailauti ir nuspręsti daugiau niekada taip nebegalvoti, bet tai buvo didelis dalykas, nes aš ieškojau to dvasinio išpildymo vyruose, žmonėse ir nebeieškojau to Kristuje. Ir žinote, daugelis merginų užauga tikėdamos, jog vieną dieną sutiksi princą, tą tau skirtąjį ir pan. Aš negalėjau surasti tuštumos ir vienišumo dvasinio užpildymo bažnyčiose, todėl aš ieškojau to žmonėse. Bet dabar Kristus aiškiai pasakė, jog daugiau taip nedaryčiau. Todėl ten pat visa savo širdimi priėmiau sprendimą daugiau taip nebegalvoti. Ir kai tik taip nusprendžiau, pajaučiau, jog kažkas didelis mano viduje numirė. Taip, aš pajaučiau tai, jog kažkas didelis mirė.

Ir tada Jis pasakė: “Tu turi dar vieną stabą”. Spėju, jog tu pajauti, jog kažkas tavyje numiršta dėl to, jog tie stabai gyvena tavyje ir valdo tave. Bet dabar Jis pasakė, jog turi dar vieną stabą. Ir dabar aš jau buvau išsigandusi, nes pirmojo buvo taip sunku atsisakyti, jis buvo toks didelis, o dabar Jis sako, jog turiu dar vieną ir šis yra netgi didesnis nei pirmasis. Jis pasakė, jog tai yra “kūno geismas, stiprus kūniškas troškimas”. Vieniems žmonėms tai alkoholis, kitiems tai rūkymas, kitiems tai gali būti maistas, valgymas, kitiems tai gali būti narkotikai, o kitiems tai seksas. Mano atveju, Jėzus tai leido aiškiai suprasti, jog tai – seksas. Nes aš ėjau per skyrybas ir būdama ištekėjusi keletą metų, aš galvojau pati sau, jog dabar turiu fizinį poreikį, kurio anksčiau nebuvau turėjusi. Jis leido man tai aiškiai suprasti. Aš taip pat turiu pasakyti, jog tai gali būti kažkas kitas, ko aš nepaminėjau. Aš paminėjau alkoholį, rūkymą, tai gali būti narkotikai, tai gali būti bet kas, iš ko tavo kūnas gauna malonumą ir tu to nenori mesti. Tai buvo labai stiprus poreikis ir man Jis aiškiai pasakė, jog daugiau niekada gyvenime negalėsiu užsiimti seksu, nebent aš ištekėsiu. O ištekėti aš negalėsiu daugiau niekada, nebent Jis to panorės ir tik už to asmens, kurį Jis išrinks, nes Jis yra Viešpats Dievas. Tai buvo labai aišku ir aš supratau, ką Jis sako. Kai tu stovi priešais Kristų, tu negali Jo nesuprasti. Jei kas nors mane kada bandytų įtikinti, jog gal buvo kokia dalis, kurios aš nesupratau, tada aš pasakyčiau, jog tu nesupranti, ką reiškia stovėti priešais Jėzų Kristų. Tai taip galinga, jog šalia gali sprogti atominė bomba, bet tu to nė nepastebėtum.

Aš galvojau apie tai, ką jis sakė apie seksą, jog aš niekada daugiau gyvenime negalėsiu užsiimti seksu, nebent aš ištekėčiau, o aš negalėsiu ištekėti, nebent Jis to panorės ir, tuo atveju, tik už to asmens, kurį Jis išrinks, nes Jis yra Viešpats. Ir taip aš pradėjau sau galvoti, jog galbūt aš ir galėčiau taip daryti ir niekada nebeužsiimti seksu, nebent sutikčiau tokį, kurio labai sunku atsispirti, kuris labai gerai atrodytų, ar būtų labai charizmatiškas, na net nežinau, o kitu atveju, jog galbūt aš ir galėčiau taip daryti. Ir tas asmuo būtų kaip išimtis, nes būtų per sunku man tai padaryti, o kitais atvejais, manau, jog galėčiau taip daryti. Bet Jėzus įsiterpė į mano mintis ir pasakė: “Negalvok, jog gali eiti 99 procentais su Manimi, nes gyvenimo gale suprasi, jog visi geri dalykai kuriuos padarei taps nieku ir visi tie 99 procentai bus neverti nieko. Ir vis tiek prarasi savo amžiną sielą. Taigi, eik 100 procentų su pasauliu, su savo kūnu ir su velniu arba eik 100 procentų su Manimi. Bet žinok tai, jog 99 procentai neatneš tau visiškai nieko.”

- Žinai, CJ, kaip galvoji, kiek yra krikščionių, kurie laiko tą vieną procentą, kaip pateisinimą savo klaidai?

- Todėl Jėzus sakė, kas šventas tešventėja dar labiau, ir jei esi teisus, tai būk dar teisesnis. Jei esi piktas, būk dar piktesnis, jei esi nedoras, būk dar nedoresnis. Nes tarpinio varianto negerbia nei velnias, nei Dievas. Tas vienas procentas yra pakankamas įrodymas, jog iš tiesų tu netiki, jog Jis yra Dievas. Ir Kristaus nuotaka bus ta, kuri tikrai tiki, visu savo gyvenimu, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.

- Amen.

- Ji [nuotaka] yra įsitikinusi, jog Jis yra Kristus, Jis yra Dievas ir ji darys viską, ką Jis pasakys. Ir iš tiesų žmogus negali būti atgimęs iš Dievo, jei jis neina 100 procentų. Jie gali turėti patirtis su Juo, jie gali jausti Jo buvimą, kai šlovina, ar kai skaito Bibliją, bet tai nereiškia, jog jie yra atgimę iš Dievo. Atgimęs iš Dievo tai reiškia, jog tu numirei ir tu esi naujas kūrinys. Tu nekenti to, ką tu mėgdavai, ir tu mėgsti tai, ko tu nekęsdavai. Tu visiškai pasikeitęs. Ir aš esu to liudininkė, nes būtent taip nutiko man. Taigi Jis man pasakė: “99 procentai tau neatneš visiškai nieko.” Taigi aš galvojau apie tai, galvojau apie pragarą, ir prisimenu, jog mąsčiau, jog jei tau niežti ranką ir tu ją pasikasai, tai tada tau būna gera, bet dėl to neverta degti pragare, ir nors seksas yra geras jausmas, tai tik laikinas jausmas, tik keleto minučių ar sekundžių, tu visada turi tai kartoti vėl, nes tai niekada iš tiesų tavęs nepatenkina ir dėl to neverta amžinai degti pragare. Ir po trumpo žmogaus gyvenimo, jis vėliau vis tiek nebegali užsiimti seksu – nei pragare, nei amžinybėje. Taigi jei Jėzus norėtų, jog aš ištekėčiau, tai būtų tik už to žmogaus, kurį Jėzus man išrinktų. Ir pajaučiau, jog kažkas didelis numirė manyje, kai aš nusprendžiau taip pasielgti. Manau, tuo metu manyje nebedaug kas beliko, nes dabar du dideli dalykai mirė manyje. Ir galvojau, jog tai viskas.

Bet tada Jėzus pasakė: “Tu turi dar vieną stabą.” Dabar aš buvau tikrai išsigandusi, nes tai buvo didžiausias. Jis pasakė, jog man – tai mano planai gyvenimui. Tai mano ambicijos, gyvenimo tikslai. Nuo septynerių metų buvau ruošiama tapti žinoma muzikante. Aš galvojau, jog tai Dievas to nori. Bet dabar aš visiškai turėjau atsisakyti savo planų ir viso pasiruošimo, kurį dariau dėl savo karjeros, visas mano muzikos pamokas, viską ką dariau, turėjau padėti prie Jo kojų ir daryti tai, ką Jis nori, kad aš daryčiau. Ir aš mąsčiau sau: “Tai mane nužudys, nes tai mano kraujyje, tai nėra dalykas, kurį tiesiog nusprendžiau daryti, tai buvo mano kraujyje, aš grojau aštuoniais muzikos instrumentais be jokio apmokymo, kai man buvo dvylika metų. Aš atlikau pirmąjį savo pasirodymą, kai man buvo dvylika-trylika metų. Tai buvo mano kraujyje. Tai nebuvo kažkas, kas būtų tik mano galvoje ar mintyse.” Aš pasakiau: “Tai mane užmuš.” Ir Jis pasakė “Taip. Ir jei tu prarasi savo gyvenimą šiame pasaulyje dėl Manęs, tu jį tikrai išsaugosi būsimajame pasaulyje. Bet jei laikysiesi to, ko tu nori savo gyvenimui šiame pasaulyje, tada tu tikrai prarasi savo gyvybę būsimajam pasauliui.” Tai mane labai išgąsdino, aš paklausiau Jėzaus, ar galėčiau kurį laiką apie tai pagalvoti ir Jis atsakė: “Ne. Tu niekada daugiau neturėsi kitos progos. Pasirink dabar.”

Šis paskutinis stabas man buvo milžiniškas, tai buvo didžiausias mano stabas. Todėl pagalvojau sau: “O ne, dabar Jis išsiųs mane į Afriką, basom kojom kokiam tai karštyje būti misioniere.” Bet tada pagalvojau, jog dabar buvo likusios kelios dienos iki mano gimtadienio, ir nors sąlyginai esu jauna, bet jau esu nugyvenusi pusę gyvenimo, kurį žmonės tikisi nugyventi. Jei esi 25 ar 30 metų tai čia pusiaukelė iki šešiasdešimties. Ir daugelis žmonių gyvena tik iki penkiasdešimties ar šešiasdešimties. Taigi suvokiau, jog tai pusė gyvenimo iki to amžiaus. Gyvenimas bėga labai greitai ir aš pagalvojau, jog gal tai ir visai geras sandoris, juk pirma gyvenimo pusė prabėgo taip greitai. <...> Žinojau, jog vis tiek neteksiu savo gyvenimo, savo muzikinės karjeros ir viską, ką aš turiu, ir jei aš viską atiduočiau dabar, prieš tai, kai tai bus atimta iš manęs, aš galėsiu laimėti kažką, kas iš manęs niekada nebus atimta. Ir kažkaip tai buvo didelis dalykas man, lemiamas faktas, kuris padėjo priimti man sprendimą kirsti tą liniją. Mano gyvenimas toks trumpas čia žemėje ir aš atiduosiu savo žinomumą, viską, prieš tai, kai iš manęs tai bus atimta, ir gausiu amžinąjį gyvenimą, kurio iš manęs niekas negalės atimti. Mačiau dangų ir mačiau pragarą ir žinojau, jog nenoriu keliauti į pragarą ir tikrai nenorėjau stovėti ant to kelio, ant kurio buvau, ir tikrai nenorėjau prarasti dangaus. Ir tada aš nusprendžiau ir prisimenu, kai pasakiau: “Jėzau, Tu nori manęs, tada gali turėti mane, aš esu Tavo. Aš niekada daugiau nedainuosiu, nebent Tu to panorėsi, negrosiu muzikos instrumentu, nebent Tu to norėsi ir tik tokiu būdu, kokiu Tu norėsi ir tik tada, kada Tu norėsi ir tik ten kur Tu norėsi ir tiek ilgai, kiek Tu norėsi, jeigu išvis to norėsi. Tu esi Viešpats.” Todėl pagalvojau, jog niekada daugiau nedainuosiu ir negrosiu. Pajaučiau, jog manyje kažkas numirė.

- Ar pajautei, jog visa tai buvo nuimta nuo tavęs?

- Taip. Ką aš jaučiau buvo tai, jog iš manęs nieko nebeliko, nes atidaviau viską dėl ko gyvenau, visus tuos tris stabus. Ir Jėzus parodė man žiūrėti ir aš pažvelgiau, kur Jis rodė, ir išvydau vaizdą prieš 2000 metų. Mačiau Kristų kabantį ant kryžiaus ir kitas dalykas, kurį žinojau yra tai, jog aš buvau tiesiai prie kryžiaus, negaliu to paaiškinti, nes mes stovėjome mano draugės svetainėje, o štai sekantis dalykas, kurį žinau tai, jog buvau pritraukta tiesiai priešais kryžių, visa, ką mačiau, tai buvo jo pėdos vos virš mano galvos, akių lygyje, Jėzus ant kryžiaus, o aš stoviu ant žemės priešais kryžių ir prisimenu, kaip pasakiau: “Dieve, aš to nesuprantu, bet Tu sakei, jog Jėzaus kraujo užtenka, kad būtų pašalintos visos mano nuodėmes. Aš to nesuprantu, bet pasirenku tuo tikėti ir sudėti į tai visą savo pasitikėjimą. Todėl prašau Tave, jog nuplautum mane Jėzaus krauju, ir padaryk mane švarią ir prašau nuimk visas mano nuodėmes, aš jų daugiau nebenoriu ir aš daugiau jų nebedarysiu, prašau paimk jas visas ir padaryk mane švarią.” Ir tai ką aš pajaučiau buvo kaip 100 svarų nuimta nuo mano pečių.

Ir kitas dalykas, kurį žinau, buvo tai, jog stoviu svetainėje su Jėzumi priešais mane, ir Jis vis dar ten buvo, ir Jis pažvelgė į viršų, taigi ir aš pažvelgiau, kur Jis žiūrėjo, ir svetainės lubos išnyko ir ten buvo dangus, ir tarp lubų ir dangaus nebuvo nei Visatos, nei įprasto dangaus. Negaliu to paaiškinti, bet tai tiesa. Ir mačiau ten visus tuos angelus ir jie buvo labai užsiėmę, lyg turėtų didelę šventę. Ir Jėzus pasakė: “Tai dėl tavęs”. Aš paklausiau Jo: “Dėl manęs?” Jis atsakė: “Taip, nes tu esi viena iš nedaugelio, kurie iš tiesų atgailavo.” Ir aš pasakiau: “Jėzau, aš niekada nebuvau girdėjusi tokios evangelijos ir aš nepažįstu nė vieno kito, kuris taip padarė, išskyrus save. Tai, kas be manęs dar pateks į dangų?” ir Jis atsakė: “Labai mažai bus patekusių”. Kai Jis pasakė “Labai”, tai buvo tokia aiški reikšmė, jog atrodė lyg Jis tai būtų pasakęs tris kartus: “Labai, labai, labai mažai bus patekusių į dangų.” Ir tada Jis paliko kambarį.

Aš buvau tokia apstulbinta visko, kas ką tik nutiko. Aš apsisukau ir pradėjau eiti link sofos, mąstydama apie visa tai, ir ruošiausi pasikloti sau lovą ant sofos. Ir aš atsukau nugarą tai vietai, kur Jėzus buvo stovėjęs priešais židinį ir pradėjau ruošti lovą. Ir staiga lyg iš niekur nieko už savęs pajaučiau stiprų gryno blogio buvimą, kaip niekada nėra buvę per visą mano gyvenimą. Ir kažkaip aš žinojau, jog tai pats šėtonas. Ir aš buvau labai išsigandusi atsisukti, bet šėtonas norėjo, kad atsisukčiau, ir jis buvo labai galingas ir stiprus ir aš pagalvojau, jog turiu atsisukti.

Taigi atsisukau ir ten buvo šėtonas ir jis stovėjo priešais židinį. Ir staiga demonų gaujos atsirado kambaryje, jų buvo tiek daug, jog aš negalėjau jų net suskaičiuoti, lyg būtų tūkstančiai ir tūkstančiai jų ten, ir jie visi buvo aplink mane ir jie visi kalbėjo kita kalba. Aš negalėjau suprasti, ką jie sako, bet šėtonas jiems įsakė visiškai mane sunaikinti ir jie pradėjo mane apsupti, leisdami visokius garsus savo kalba, kurios negalėjau suprasti. Ir kai jie artėjo prie manęs, aš tiesiog šaukiausi Jėzaus, tai viskas ką žinojau, ką man daryti ir sakiau: “Viešpatie, prašau išgelbėk mane.” Ir iškart išvydau lyg kupolą atsiradusį virš manęs, kuris visiškai mane apsupo, pro jį buvo galima matyti, bet jis buvo toks stiprus, ir man buvo duotas supratimas, jog jis yra stipresnis už bet ką, kas tik yra mūsų žemėje. Ir kai tos blogosios dvasios/demonai puolė ant to skydo ir suprato, jog jis ten yra, tada jie visi išnyko ir kartu su jais šėtonas. Jie visi išnyko, visi vienu metu ir visas tas triukšmas, kurį jie kėlė, ir akimirksniu tapo tylu, visiška tyla. Ir aš stoviu ten viena svetainėje ir nežinau, kaip sugebėjau tą naktį užmigti, bet užmigau.

Kitą rytą, vos tik prabudusi, net neišlipusi iš lovos aš pagalvojau apie Jėzų ir Jo vizitą pas mane praėjusią naktį ir apie sandorą, į kurią įėjau su Juo. Ir kai tik pagalvojau apie Jėzų, jo buvimas iškart pasireiškė manyje, visame mano kūne, iki pirštų galų ir buvo labai aišku, jog dabar aš turiu Šventosios Dvasios paliudijimą. Visos Visatos Kūrėjas buvo mano viduje. Aš jaučiau nenusakomą džiaugsmą ir ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą, kaip niekada anksčiau, netgi iki šios dienos. Taip, kaip Biblijoje yra parašyta. Ir aš buvau kitos prigimties, kuri nekenčia nuodėmės, ir myli dalykus, kurie patinka Dievui. Pirmą kartą per visą gyvenimą jaučiau meilę, ir pirmą kartą per visą savo gyvenimą aš iš tiesų patikau sau, man patiko kokia švari jaučiuosi viduje, ir aš buvau visai kitas žmogus. Ir mano dainavimo balsas pasikeitė, mano grojimas instrumentais pasikeitė, mano muzikinis išsireiškimas pasikeitė [tą ji išsiaiškino kiek vėliau]. <...> Visą savo gyvenimą aš ieškojau Kristaus, ir dabar aš Jį turėjau.