2021 m. balandžio 30 d., penktadienio rytas
Tai nėra mano įprastas laikas, kai dalinuosi regėjimais, bet kartais juos gaunu, kai leidžiu laiką su Dievu rytais, mano “tiesiog buvimo” su Dievu laiku, arba, kaip dabar vadinau, tai yra mano “Dievo laikas”.
Stengiausi būti rami priešais Viešpatį Dievą Jo šventykloje. Po kurio laiko, aš paklausiau Jo, kur mes turėtume eiti, kad praleistume laiką kartu. Jis nusivedė mane į kalnuotą vietą. Tai nėra man nauja, bet mes ten neprisėdome ir nestovėjome ten. Mes buvome netoli viršūnės ir aš mačiau sniego lopinėlius, kurie išmargino viršūnę. Žvelgama į kalną, pamačiau, kaip jis pradėjo drebėti ir uolos pradėjo kristi žemyn. Tada dalis kalno pradėjo skeldėti ir atrodė lyg puse kalno atskilo. Buvo didelis garsas. Prisiminiau ištrauką iš Psalmės 97:5 “Kalnai sutirpo kaip vaškas prieš Viešpatį...” Uolos ir nuolaužos nuslydo žemyn, uždengė plačiai traukinio bėgius, kurie ėjo palei kalną ir tęsėsi link slėnio. Supratau, jog ten buvo ir traukinys palaidotas po nuolaužomis. Ech. Pasimeldžiau už tuos, kurie buvo traukinyje, kad jie prieš mirtį, susitiktų su Viešačiu Jėzumi. Jis paskelbė: “Tebūnie.”
Dievas pasakė: “Aš drebinu tautas. Pabuskite ir atgailaukite.”